Skaičiuojant gyvenimą

Alpių slėnis Vokietijoje

Praeitais metais supratau, kad statistika yra labai kūrybiškas mokslas - skaičius visada galima kūrybiškai atsirinkti, o paskui sudėti, atimti, sugrupuoti taip, kaip mums norisi. Skaičiai – tik kaladėlės, iš kurių galima pastatyti kokią tik norime pilį, sukurti kokį tik norime pasaulį. Be to, skaičių pasaulis daug įtikinamesnis, nei raidžių. Su skaičiais žmonės nesiginčija, nesako, kad jiems kas nors meluoja, o ir patys labiau patikime skaičiais iliustruotomis tiesomis.

2020 aisiais itin daug maudėmės skaičiuose, bent kartą per dieną buvome užpilami sergančiais, mirusiais, pagijusiais, paskiepytais vienetais ar procentais, įvairiomis diagramomis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis, apskritimais, stulpeliais. Šalys, lyg olimpinėse žaidynėse, lenktyniavo, kuri pirma, antra, paskutinė. Betrūko tik lažybų punktų. Ir dar aiškios finišo linijos. Tiesą sakant, žaidimo taisyklės nėra aiškios iki šiol. Neaišku, ar laimės lėčiausi, ar greičiausi, ar apsukriausi. O gal vis tik tie, kurie mokės kūrybiškai pažvelgti į skaičius. Juk jei skaičiuotume ne mirusius, o naujas danguje atsiradusias žvaigždes, gal likusių gyvų gyvenimas nors truputį būtų šviesesnis?

Per praeitus metus supratau, kad galima labai kūrybiškai suskaičiuoti ir savo gyvenimą. Užtenka tik šiek tiek tendencingai atsirinkti norimus suskaičiuoti momentus ir stebėti kaip keičiant požiūrio tašką, keičiasi rezultatas. Kaip pavyzdį pasakysiu – galima skaičiuoti apsiniaukusias dienas ir galima susirinkti saulėtas. Jei sąžiningai skaičiuosime, kaip mat pamatysime, kad saulėtų valandų buvo kur kas daugiau nei lietingų. Galime prisiminti slogias ir nerimo kupinas akimirkas ir tada metai atrodys visiškai niekam tikę, o galim suskaičiuoti laimingus momentus ir nustebti, kiek vis tik daug jų buvo. Galime skaičiuoti neuždirbtus pinigus, o galima skaičiuoti ir neišleistus – balansas gaunasi apylygis ir situacija nebeatrodo tokia dramatiška. Galime skaičiuoti ne žlugusias mylias, bet nueitus žingsnius – čia gal net gerokai pranoksim ankstesnius metus.

Atėjus į Bad Wilsnach

Praeitais metais mane labiausiai gelbėjo skaitymas ir vaikščiojimas (galbūt todėl, kad abu susiję su pabėgimu iš realaus pasaulio), todėl skaičiuojant nužingsniuotus kilometrus ir perskaitytus puslapius, gaunu didžiausius skaičius. Tiesa, kilometrus skaičiuoju ne iki parduotuvės ir atgal, ne nuo vonios iki virtuvės ir ne sekmadieninių pasivaikščiojimų, bet tik tuos, kurie išvedė į kelią ir tikrai praturtino ir pagražino mano gyvenimą. Pabandysiu šiandien būtent juos plačiau apžvelgti.

Vasaros pradžioje su dar trimis bendrakeleivėmis nuėjome virš šimto kilometrų piligriminiu keliu iš Berlyno į Bad Wilsnach. Kadaise buvęs populiariausiu šiaurėje piligriminiu keliu, mums, per pavasarinį uždarymą užsisėdėjusioms namie, jis puikiai tiko. Šešios dienos, penkiolika bažnyčių, dešimt kilogramų ant pečių, minus trys kilogramai sugrįžus, trys draugės visam gyvenimui, šimtas trisdešimt nuotraukų ir aštuoniolika prirašytų dienoraščio puslapių. O jei pridėsime tai, kas nesveria, kas neišmatuojama, kas apskaičiuojama, gausime pilnutėlaitę kuprinę.

Vidurvasarį sūnaus autobusiuku keliavome su visa šeima po Vokietiją. Per dešimt dienų apvažiavom gražiausius Bavarijos kampelius, nakvojome kempinguose ir leidomės į žygius ten, kur mašinoms negalima. Skaičiuoju toliau - užkopėme į vieną ledyną, praėjome vienu tarpekliu, kilome iki žadą apimančio kalnų slėnio ir žygiavome kalnų upės vaga. Sakyčiau, tikrai bus dar šimtas kilometrų. Ir turbūt dar kokie keturi aukščio kilometrai. Trumpam atlėkus į Lietuvą, viena išėjau į du dienos žygius. Buvau tokia laiminga, kad labiau skridau, nei ėjau ir net ant visų prie veido limpančių musyčių ir pakeliui sutiktų pikčiurnų šunų nepykau. Taigi, dar dvidešimt kilometrų mano sąskaitoje.

Berchtesgadeno žemėje

Taip keliavome dvi savaites

Atėjo rugpjūtis ir manęs laukė žmonės, norintys nueiti Dailininkų keliu Saksonijoje. Su dviem grupėm (vienoje buvo dešimt, kitoje septyni žmonės) dukart nuėjau po šimtą kilometrų vėl iš naujo žavėdamasi tarpekliais ir uolomis, vėl matydama tuos puikius gamtos kūrinius naujų keliautojų akimis. Buvo ir gitarų prie laužo, ir juoko, ir dainų, buvo nutrintų kojų ir aukščio baimės priepuolių, bet buvo tiek bendrystės ir smagių akimirkų gamtoje, kad nutrintų pūslių niekas taip ir nebesuskaičiavo.

Dailininkų kelyje Saksonijoje

Ruduo pasitaikė kaip niekad gražus ir rugsėjo pabaigoje penkias dienas su drauge praleidome Riūgeno saloje prie jūros. Tris dienas žingsniavome pajūriu vidutiniškai po dešimt kilometrų. Vieną rytą švintant išėjau viena saulės pasitikti ir iki saulėtekio nužingsniavau ten, kur iš tiesų buvau viena vienintelė pasaulyje su jūra, su uolomis, su tekančios saulės akivaizdoje nuščiuvusiomis gulbėmis. Jei užsimanyčiau skaičiuoti stebuklingas praeitų metų minutes – ši turbūt atsidurtų pirmoje vietoje. Antroje vietoje liktų Alpių slėnis netoli Garmisch Partenkircheno su begalybėmis į viršų ir į apačią. Trečioje – Karališko ežero Bavarijos pietuose ramybė. Tai tos vietos, kuriose norėjosi tapti akmeniu, kad liktum ten amžinai. Taigi, iš Riūgeno parsivežiau mažiausiai 35 kilometrus.

Spalio mėnesį grįžau pabūti Lietuvoje ir neatsispirdama rudens grožiui triskart išsiruošiau į dienos žygius. Taigi – dar 25 kilometrų. Ruduo baigėsi, o žygiavimas dar ne – gruodžio mėnesį, kai jau visi buvome suvaryti į savo gardelius be teisės turistauti, atradau smagų maršrutą aplink Berlyną. Nusprendžiau vieną dieną per savaitę nueiti vieną etapą, taip palaikant imunitetą ir minčių higieną. Iki metų pabaigos nuėjau ne tiek jau daug – keturiasdešimt kilometrų. Bet suskaičiavus apytikslį metų rezultatą, gaunu ne tiek ir mažai – 530 arba daugiau nei pusė tūkstančio kilometrų. Jei paversčiau metrais, gaučiau net penkis šimtus trisdešimt tūkstančių. O jei žingsniais? Pasirodyčiau tikra didvyrė. Turint galvoje, kad metų pradžioje po kojos traumos dar vaikščiojau su ramentais, gal tikrai esu verta to vardo.

Saulėtekis Baltijos jūroje

Iš tiesų mes kiekvienas galime būti didvyriais, tik reikia mokėti teisingai pasirinkti skaičius. Skaičiuokime ne prarastus pinigus ir galimybes, bet užaugintus pomidorus, surinktus grybus, su vaikais prakalbėtas minutes, galiausiai skaičiuokim gerosiomis išmegztas akis ar sugrėbtus kieme lapus ir pajusime skaičių magiją. O tada ir pasaulis nebeatrodys toks pilkas, liūdnas ir beviltiškai žlungantis, nes mes būsim jame su savo nerealiais pasiekimais.

Stebuklingo kraujo keliais

Atėjus. Prie piligriminio ženklo.

Jaunas ir iki šiol nematytas astrologas viename žinių portale parašė, kad sekmadienis, birželio aštuntoji, kelios dienos po dalinio mėnulio užtemimo ir kelios savaitės prieš saulės užtemimą, labai netinkama diena kelionei pradėti. Bet kuprinė jau sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų ribos, bendrakeleivės pasiruošę ir pirmas antspaudėlis piligrimo pase uždėtas pačiame Berlyno centre esančioje vienoje seniausių Marijos bažnyčių. Ir, kai pagalvoji geriau, čia juk ne tokia kelionė, kur vėluoja lėktuvai, perpildyti oro uostai ir viešbučiuose likę tik tamsiausi kambariai. Tai ne laimės, ne įspūdžių, ne pažinčių ieškojimas, tai ne turistinių objektų lankymas, pliažinių drabužių vėdinimas ar IG maitinimas gražiomis nuotraukomis. Čia piligrimystė, lėtas judėjimas pirmyn, remiantis savomis kojomis į žemę. Tai kelionė, kai eini pasiėmęs tik tiek, kiek gali nesunkiai panešti ir nusiteikęs surasti tai, kas praturtina, bet nesveria. Esi apsiprendęs nueiti po dvidešimt kilometrų per dieną, nakvoti ten, kur papuola, valgyti, ką gauni ir būti atviru viskam, kas benutiktų kelyje. Esi pasiruošęs priimti bendrakeleivių keistenybes ir savo paties netobulumus.

Linum bažnyčia su gandru

Beveik prieš šešis šimtus metų, kai sudegusios Wilsnack bažnyčios kunigas išgirdo balsą grįžti į gaisravietę ir laikyti ten mišiasi, kai jis sugrįžęs pelenuose rado tris kruvinas ostijas, o miestelyje ėmė stebuklingai pagyti žmonės, per Europą nuvilnijo gandas apie Dievo apsireiškimus. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vakarus nuo tuomet dar visai nereikšminga gyvenviete buvusio Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai - iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Piligrimų dėka miestelis augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Tuo metu čia ėjo ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdosi paprasti žmogeliai ir pirkliai. Prašė sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Čia liepdavo eiti nusikaltėliams, kad atpirktų savo kaltes. Kai kam testamentu prieš pasiimant paveldėjimą buvo liepiama eiti ir melstis už mirusiojo vėlę. Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelias (Wunderblutweg) buvo populiariausias piligriminis kelias šiaurės Europoje, o naujoji Wilsnack miestelio bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu. Sakoma, kad per metus aplankydavo iki pusantro šimto tūkstančių piligrimų, kurie pakeliui turėjo gražaus laiko savo nuodėmėms apmąstyti. Bet paskui atėjo M.Liuteris, prasidėjo reformacija, visos relikvijos buvo sudegintos ir nuodėmių atleidimas už pinigus – uždraustas. Piligrimystė buvo paskelbta netgi žalinga ir buvo draudžiama ir kelias po truputį grimzdo į užmarštį.

Berlitt mažutė bažnytėlė

Mėgstu legendomis apipintus kelius. Ypač mėgstu nepelnytai užmirštus kelius, jie žadina vaizduotę. Apie šį kelią sužinojau prieš pusantrų metų ir pirmus du etapus nuėjau kaip dienos žygius iš Berlyno. Kelias į Bad Wilsnach iš viso tęsiasi apie 130 km ir yra suskirstytas į 7-8 etapus. Mes, keturios piligrimės, ėjome 6 dienas, vidutiniškai po 18-20 km kasdien. Bet Stebuklingo kraujo kelias, kadaise konkuravęs su Santjago de Compostela keliu, dabar nė iš tolo negali jam prilygti. Visų pirma, žmonių skaičiumi – dabar piligrimų skaičius per metus nesiekia tūkstančio. Visų antra – infrastruktūra, kurios beveik nėra. Kelio nuorodos tik kur ne kur, nakvynės vietų vos viena kita, bažnyčios ne visos atrakintos, maisto gauti pakeliui sekėsi tik dvi dienas iš šešių, jokių kioskų, albergių, parduotuvių, o nemokant vokiečių kalbos, net ir kelio nelabai paklausi. Tačiau jei žymiuose piligrimų keliuose Ispanijoje dalis piligrimų eina ir dėl įdomios gamtos, architektūros paminklų, ir tikėdamiesi sutikti įdomių pakeleivių ar net gyvenimo meilę, tai keliaujant Brandenburgo žeme visiškai niekas neblaško ir netrukdo užmegzti ryšio su savim. Jame nebuvo išskirtinių nei gamtos, nei architektūros, nei kultūros paminklų, nors kiekviena bažnyčia turėjo kažko nepakartojamo ir kiekvienas kaimas turėjo savo dvasią. Piligrimystei visai nesvarbus kelio grožis. Jis kaip tik trukdo. Jis ragina žavėtis, fotografuoti, dalintis vaizdais, o ne priimti ir išgyventi juos. Piligrimystė – labai individuali kelionė, kiekvienas ženklas, kiekvienas pakeliui išgirstas žodis, kiekviena mintis yra kiekvienam savaip reikšminga. Piligrimystė – tai tyli kelionė, ieškant savo ryšio su šiuo gyvenimu. Tai apmąstymų laikas, kai gali ir į save pažvelgti šiek tiek iš šono, o pažvelgęs randi ir už ką save pabarti, ir už ką apkabinti. Nuolat žavėdamasis vaizdais, nuolat transliuodamas pasauliui savo būsenas, to niekaip nepasieksi. Mes ir taip gyvename pernelyg atviroje visuomenėje, todėl dvasinių patirčių vaizdus norisi pasilaikyti sau pačiam.

Keliavome pagal internetinio puslapio jau penkerius metus neatnaujintą kelio aprašymą. Tai supratome tuomet, kai mums skirtą keliuką radome užartą. (Nieko baisaus, pagalvojom, ir toliau nuėjome kukurūzų lauku, paskui durpynu, paskui rezervato laukais, baidant šernus ir stirnas, o galiausiai teko net lipti per tvoras tikintis, kad nesupyks aptvare besiganiusios karvės). Kai kur kelias skyrėsi nuo pakelės nuorodų – trijų oranžinių taškų, dažniausiai užpaišytų ant medžių kamienų. Kai kurie aprašymai netgi buvo labai romantiški, kaip antai “palei topolius sukite į dešinę, o paskui eikite šeivamedžių ir akacijų alėja”. Arba: “eikite per lauką iki vienišo beržo, ten smėlėtas takelis suks į kairę, į kalniuką”. Svarstėm, ką darysim, jei berželį bus kas nors nukirtęs ir sukūrenęs, bet radus jį, džiaugėmės kaip vaikai, ieškantys lobio draugo gimtadienyje.

Visos mūsų nakvynės buvo piligriminės – triskart miegojome parapijų namuose, išlankstytose lovelėse prie altoriaus ar tiesiog ant žemės žalia lentynų su Biblijomis, vieną kartą dalijomės butą su kitu piligrimu ir dukart apsistojome bažnyčių bokštuose. Viename jų – netgi su vaiduokliais. Dabar, kai rašau, tai jau vėl skamba juokingai, bet kai po vakarienės, pokalbių ir kojų masažų šventoriuje visos nuėjome gulti, kai vidurnaktį pradėjo girgždėti kambaryje esantys laiptai ir kažkas bumptelėjo pačioje bažnyčioje, kai pasigirdo šnaresiai, užmigti buvo nelengva net užsiklojus galvą. Turbūt dar niekada taip nelaukiau ryto ateinant. Apskritai, dar niekuomet neteko bažnyčioje jaustis kaip namie - praustis po dušu, pusryčiauti, daryti mankštos pratimų ant priešais altorių patiesto kilimo.

Paskutinės nakvynės iš anksto neužsakiau ir dėl to pasigailėjau. Penktadienio vakarą kurortiniame miestelyje ją rasti buvo nelengva, bet mes užsispyrėme neiti į viešbutį. Galiausiai parapijos duris atidarė aukšta, basa, didžiakojė vyrškų bruožų moteris, nusišypsojo ir tarė: “atėjote, tai ir užeikite”. Ji paskambino pastorei ir per kelias minutes sutarė, kad mes galėtume nakvoti parapijos namų kambaryje ant minkšto kilimo, o virtuvėlėje pusryčiams išsivirti kavos.


Ir ją, ir kitus pakeliui sutiktus žmones tikrai ilgai prisiminsim. Prieš kelis mėnesius į pensiją išėjęs Detlefas, su kuriuo dalinomės vienu stogu ir rūpestėliais, anksti ryte iškeliavo išviręs mums kavos, padengęs stalą ir palikęs raštelį, kuriame dailyraščiu palinkėjęs mums gero kelio. Buto šeimininkė mus pasitiko prikrovus pilną šaldytuvą maisto ir net vyno butelį atšaldžiusi. Bažnyčios sargas, kurio vardo nepamenu, parodė medinę rūsyje saugomą penkiolikto amžiaus pabaigos Madoną su kūdikiu. Senučiukė vienuolė Anelyzė plonomis kojytėmis pasiūlė atsigerti ir išlydėdama palaimino. Italas picerijoje padarė sumuštinius rytdienos pietums ir pavaišino grapa. Jakobas visiškai tuščiame kaime pakvietė užeiti ir pavaišino kava ir apelsinais.

Vienuolė Anelyzė iš Linum

Barsikow 15 amžiaus Madona buvo ištraukta mums parodyti

Brandenburgo žemė aplink Berlyną yra didelė, bet bene pati skurdžiausia Vokietijoje. Nieko čia nėra – nei pramonės, nei miestų, nei ūkininkų magnatų, bet žemė čia derlinga, ežerai švarūs ir vis daugiau berlyniečių keliasi čia, ieškodami gamtos ir sveiko maisto. Žmonės čia rūstūs, neišlepinti gero gyvenimo, be apsimestinio mandagumo. Buvo gražių kaimų su svyrančiomis rožėmis, sutvarkytais kiemais ir smagia atmosfera, o buvo ir kiaulėm atsiduodančių, šiukšlėm nubarstytų, dilgėlėm apaugusių. Daug kartų mūsų kelias grįždavo į senąjį Berlynas – Hamburgas pašto kelią, apaugusį senais ąžuolais ir kvepiančiomis akacijomis bei šeivamedžiais, daug kur ėjo laukais palei aguonomis, ramunėlėmis ir rugiagelėmis spindinčius laukus, kai kur klampojome per žolynus, o kai kur ėjome ežerų pakrantėmis. Kalbinom karves, glostėm arklius, bendravome su stirnomis ir paukščiais. Praėjome miestelį, kurio simbolis gandras buvo susisukęs lizdą ant bažnyčios bokšto. Buvo didžiulių bažnyčių, buvo ir mažyčių, jaukių, iš lauko akmenų karaise sumūrytų, buvo šviesių su angeliukais ir kaimo moterų megztomis pagalvėlėmis, buvo ir tokių, su piktžolėmis prie įėjimo. Tikėjimas šiuose kraštuose senai išėjęs iš mados ir tose mažose viduramžių bažnytėlėse, kurių beveik visos išgyveno karą nepažeistos, mišios vyksta tik kartą per mėnesį ir į jas susirenka geriausiu atveju penkiolika gyventojų. Bet mums priėjus, visas mielai atrakindavo, papasakodavo, uždėdavo antspaudėlius į piligrimo pasą.

piligrimo pasas

 Tas antspaudėlių rinkimas gali atrodyti labai vaikiškas užsiėmimas, bet kas ėjo Jokūbo keliu, tas žino, kokį džiaugsmą tai teikia ir kiek daug prisiminimų jame telpa. Ir tikrai, vienus išdidžiai uždėjo kunigas, kitus radome patys šalia vandens buteliukų piligrimams, trečią uždėjo nemandagi moteris tiesiai ant Folksvageno kapoto, ketvirtą nupiešė bendrakeleivė, nes pastorius tuo metu migdė vaikus pietų miego.

Visas šešias dienas keliavome keturiese. Kelionės pabaigoje supratome esančios ne tik draugės, bet ir tikra seserija. Kai reikdavo, susikabindavome rankomis, kai norėdavome – patylėdavome, o kartais išklausydavome viena kitos išpažinčių ir padrąsindavome imtis nuolat atidėliojamų sumanymų. Kartu ruošėme vakarienes ir darydavome fizinius pratimus, kartu vakarais skaitydavome žymios Berlyno poetės Aldonos Gustas eilėraščius, o rytais ieškodavome dienos sentencijų bažnyčiose. Kiekviena ėjome su vis kita intencija, bet visos su begaliniu noru eiti, vėl iš naujo pajusti laisvės jausmą, įkvėpti vasaros ir užsipildyti tikėjimu. Ir kiekviena, nors iš pradžių ir neprisipažino, ieškojo savojo sąlyčio su Dievu taškų. Kai kasdien sunkiomis kojomis užeini į tris ar keturias bažnyčias, kai nakvoji viename kambaryje su Biblijomis ir šventųjų paveikslais, kai esi keliskart per dieną palaiminamas, daug dažniau susimąstai apie tikėjimą, nei žingsniuojant gražiais turistiniais takais. Vienintelėje mūsų kelyje pasitaikiusioje katalikų bažnyčioje buvome apdovanotos rytinėmis Šeštinių mišiomis ir tai priėmėme kaip gero linkintį ženklą.

Bad Wilsnack dabar žinomas tik kaip kurortas. Čia stūkso sanatorija, o žmonės iš aplinkinių rajonų ir Berlyno čia važiuoja paplaukioti terminiuose vandenyse naujame baseine. Ir daug kas turbūt net nepasidomi, kodėl jame tokia didelė bažnyčia. Būdama 59 m aukščio, ji stūkso gerokai aukščiau už visus kitus miestelio pastatus. Ji rūsti ir tvirta, bet turi jėgos ir grožio, kuris išsiskleidžia tik pabuvus ilgiau, tik žvilgsniu prisilietus prie sienų, freskų, statulų, vitražų. Visai kaip žmonės šiose žemėse.
Po šešių dienų klajonių atėjus iki jos, apėmė keistas jausmas. Buvo liūdna, kad kelionė baigėsi, buvo smagu, kai žmonės sveikino ir šypsojosi, apėmė išdidumo jausmas, kai leido timptelti bažnyčios varpą, kad visas miestelis sužinotų apie dar vieną atėjusį piligrimą, o senovinis piligrimo ženklelis prilygo sunkiai iškovotam aukso medaliui. Lygiai toks buvo rastas ir Žemutinės pilies kasinėjimuose Vilniuje – tai įrodo, kad aš tikrai ne pirmoji lietuvė, nuėjusi iki Bad Wilsnack.

Bad Wilsnack bažnyčia

Vidus

Ar eičiau dar kartą šiuo keliu? Turbūt ne, nes legendomis apipintų kelių Vokietijoje yra ir daugiau. Bet šis įsipaišė į “trendą” tyrinėti apylinkes ir leido suvokti, kiek daug stebuklų gali patirti nenutoldamas toli nuo namų ir neišleisdamas daugybės pinigų kelionei. Be to, tos mažos, tuščios, vien tik mums priklausančios bažnytėlės kartais atrodė net sakralesnės už dideles katedras.
Ar eičiau dar kartą piligriminiu keliu su sunkia kuprine ant pečių, nutrintomis kojomis ir miegočiau bet kur patiestame miegmaišyje – tikrai taip. Nes tik taip sužinai, kad užtenka tiek, kiek turi, o brangiausi dalykai dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Ir tik taip keliaudamas supranti, kad viską, ko reikia, tu jau turi, o dabar tereikia išmokti už viską padėkoti. 
Ar rekomenduočiau lietuviams juo praeiti? Tiktai po to, kai nueisite lietuvišką Jokūbo kelią. Tikiu, kad jame yra visko, ko einančiam ir ieškančiam žmogui reikia.

Nakvynė bažnyčios bokšte

Nakvynė parapijos namuose

Naujos patirtys arba ko išmoko gipsas

Lygiai prieš keturias savaites sugriuvo mano įprastas pasaulis. Lygiai prieš keturias savaites pirmą kartą gyvenime gavau gipsą ant kojos ir begales daugiau ir mažiau reikšmingų pamokų. Lygiai prieš keturias savaites aš sustojau ir sustojau taip staiga, lyg užtraukus rankinį stabdį šimtu dvam autostrada lekiančioje mašinoje. Iki tol mėgavausi tempu, greičio teikiamu adrenalinu, džiaugiausi besikeičiančiais vaizdais, žavėjausi, kaip puikiai moku laviruoti tarp mašinų, kaip lenkiu lėtesnius, kaip pasitraukiu iš kelio greitesniems, vieniems nusišypsau, kitiems parodau vidurinį pirštą ir tyčia dar labiau spusteliu greičio pedalą. Vairavau atsargiai, bet kartu ir pasitikėdama savo jėgomis, savo patirtimi, savo sugebėjimais laviruoti, nemačiau jokios kliūties, tik staiga - BUM. Ir štai po kelių sekundžių tu guli šalikelėje – visi kiti lekia, o tavo pasaulis pradeda suktis vietoje, laikrodis dūžta, valandos išbyra, nes jos nebetenka jokios prasmės, tu lauki gydytojų verdikto ligoninės priimamajame ką tik gavęs skausmą malšinančių vaistų. Po kelių valandų gauni gipsą, bet vis dar atrodo, kad mašina nesudužo, čia tik mažas gedimas, tuoj tuoj pataisys ir po kelių savaičių lėksi kaip anksčiau. Nes tuo metu atrodo, kad sugrįžti į autostradą yra svarbiausias gyvenimo tikslas. Nes kaip gi pasaulis galės gyvuoti be tavęs.

Pirmosios savaitės buvo labai ilgos. Mokiausi judėti su ramentais, šliaužti, sėdom pasiremiant rankomis nusileisti laiptais, peršokti balkono slenkstį, apsirengti, nusiprausti, apsiversti lovoje, užsikaisti arbatos, susileisti vaistus į pilvą. Tam, ką prieš kelias dienas darydavau nesusimąstydama, dabar reikėjo naujų įgūdžių. Ir ne tik judėjimui - reikėjo išmokti gyventi ant sofos, pasitikėti kitais, nuolat prašyti pagalbos. Reikėjo išmokti būti silpnai. Reikėjo būti tokiai stipriai, kad galėčiau priimti save silpną.
Tikrai buvo nelengva. Pirmą savaitę buvo taip gaila savęs, kad nespėjau šluostytis ašarų. Potrauminis šokas, turbūt. Buvo gaila, kad taip kvailai kritau, juk tokios traumos pasitaiko išsiblaškėliams, o ne man, tvirtai rankose laikančiai savo gyvenimo vairą ir nevengiančiai net kitiems padalinti patarimų. Ir dabar turėjau žiūrėti į sudužusią save ir keiksnoti už neatsakingumą. Artimieji sakė - džiaukis, dabar turėsi laiko skaitymams ir rašymams. Arba sakė, kad turiu išmokti visas pamokas ir įsiklausyti į savo organizmą. Dar kiti nevengė pasakyti, kad pernelyg daug visko ėmiausi netausodama savęs, užtat pati visata mane sustabdė. Tipo, gipsą gavau dėl to, kad pati jo nusipelniau. Norėjau labai garsiai išrėkti, kad shit happens kiekvienam, visata nebūtinai man nori kažką pasakyti, o bananas kartais yra tiesiog bananas ir nėra ko čia ieškoti paslėptų minčių.


Sunku buvo, nes net nežinojau, ką sakyti tiems žmonėms, kuriuos prižadėjau vesti į kalnus ir tiems, kam įsipareigojau parodyti Berlyną. Mano kojos per tas keturias savaites turėjo nubėgti kelis šimtus kilometrų, o tu staiga suvoki, kad su ramentais nueiti šimtą metrų beveik neįveikiama užduotis. Atšauk keliones, nustok rūpintis kitais, tu pati turi tapti savo dėmesio centre, sakė man artimieji. Kaip jiems pasakyti, kad nėra didesnio pralaimėjimo, kaip nuvilti žmones, kaip atšaukti kelionę, apie kurią jie svajojo daugiau nei pusę metų.

Bet yra problema, atsiranda ir sprendimas. Atsirado norinčių ir galinčių nueiti mano kelią už mane.  Sėdėjau savo ofise ant sofos ir kaip generolas braižiau žemėlapius, o paskui paverkdavau dėkingumo ašaromis, kad apskritai atsirado žmonių, skubančių man į pagalbą. Iš to paties ofiso organizavau apsipirkimą ir maisto gaminimą, o tuo pačiu mokiausi nekreipti dėmesio į smulkmenas ir mažas klaideles. Taigi antras dalykas, kurį labai greitai supratau – kad man nelieka kitos išeities, kaip būti dėkingai visiems, kas manimi rūpinasi, kas padeda nueiti iki tualeto, nuvažiuoti pas gydytoją, kas paduoda vandens ar užneša laiptais.

Taip, sėdint ant sofos su aukštai iškelta koja laiko atsirado, bet visiems tiems, kurie sakė rašyk, skaityk, daryk dalykus, kuriems neturėjai laiko anksčiau, labai norėdavosi atšauti, kad šiuo metu norėčiau, kad paliktumėte mane ramybėje ir leistumėte man toliau bukai spoksoti pro langą ir retkarčiais paverkti iš skausmo ar iš savigailos. Kad kai kūnas šitaip serga, neverta kurti ir užkrauti skausmo skaitytojui.Kad rašyti su aukštai iškelta viena koja nėra labai patogu. Kad skaitydamas rimtas knygas pameti mintį ir tada pyksti ant savęs dar labiau – pyksti už tai, kad esi visiškai niekam tikus. Užsimerkdavau tada ir mintyse žingsniuodavau. Ėjau su savo keliautojais Dailininkų taku, išvaikštinėjau rudenėjantį Berlyną, mintyse ėjau net nežinomais takais, o atsimerkus vėl šluostydavau skruostus, nes skaudėjo ištinusią koją ir subliuškusią sielą.

Kad susitaikyčiau su savimi ir savo liga man prireikė trijų savaičių. Lygiai po 21 dienos nebereikėjo nuskausminamųjų ir aš staiga pajutau ramybę. Nutiko tai, ką man visi gero linkintys draugai liepė daryti iškart po traumos. Staiga supratau, kad galiu skaityti, galiu rašyti, galiu bendrauti ir visai nebesvarbu, kad esu šiek tiek sulūžusi, netobula, kažko laiku nespėjusi, kažką apvylusi, kad esu viena tų, kuriems tiesiog nepasisekė. Išmokau netgi mėgautis savo būsena, nebeskubėti, nebekurti planų, o daugiau laiko skirti šeimai. Supratau, kad slow gyvenimas turi savų privalumų ir kad ne mūsų valioje paspartinti kūno gijimo procesus. Ir kai tik tai supratau, ėmiau sveikti. Dabar kasdien man sekasi vis geriau ir geriau.

Paulo Coelho yra pasakęs, kad kitas tavo gyvenimo lygis gali pareikalauti visai kitokio tavęs. Kas žino, gal iš tiesų ligas gauname ne kaip pasekmę, bet kaip pasiruošimą naujoms užduotims? Budistų vienuolis Ajahn Brahm, kurio kelias knygas lietuviškai yra išleidus Tyto alba, sakė, kad nereikia kovoti su liga, reikia kaip tik stengtis su ja susidraugauti. Jei liepsi sau greičiau sveikti ar nuolat klausinėsi, kodėl tai nutiko, sau nė trupučio nepadėsi. Reikia nurimti ir koja pati ims sveikti. Pasak jo, jei nori sau padėti, pamedituok truputį, apgaubk sergančią vietą šiluma ir meile.

Per tas keturias savaites į Berlyną atėjo ruduo – pats gražiausias metų laikas šiame mieste. Ėjo lėtai, netaupydamas šilumos, lėtai spalvindamas vijoklius, barstydamas lapus, telkdamas paukščius į būrius ir vis dar atvirose ledainėse dalindamas ledus po pamokų namo neskubantiems vaikams. Už mano palėpės lango palengva gelto senas klevas – jei ne jis ir ne rytais užsibūnantys rūkai, būčiau turbūt nemačius metų kaitos. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių užsimoviau džinsus – kaip gerai, kad spintoje buvo tos hipiškai platėjančios, prieš dvylika metų Vašingtone pirktos ir dabar netikėtai vėl reabilituotos kelnės, kuriose tilpo koja su visu įtvaru, kuris šią savaitę pakeitė gipsą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių kairę koją įgrūdau į batą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių išėjau į artimiausią kavinę susitikti su žmonėmis. Šiandien pirmą kartą vėl rašau jums prie kapučino puodelio, stebėdama berlyniečius ir už lango išdykaujantį rudenį.  Atsisėsti su kompu ir kavos puodeliu buvo mano maža didelė svajonė visas tas keturias savaites.


O dabar trumpai tai, ko išmokau būdama šalikelėje:

1 nebijok liūdėt, nes liūdėti yra normalu. Mes liūdim ir tada, kai sulūžta mūsų mylimas daiktas, kodėl tada turėtume slėpti emocijas, kai lūžta koja ar suserga kita kūno dalis. Verkti nėra žmogaus silpnybė, tai normali emocinė reakcija. Tiesiog tuo momentų nebendrauk su žmonėm, kad nereiktų klausytis nereikalingų patarimų.
2 Liūdėti yra viena pirmųjų reakcijų į ligą, bet joje negalima užstrigti. O neužstrigti padeda maži darbeliai - bendrauti su artimaisiais, daryt namų darbus su vaikais, žaisti šeimos žaidimus, pasikalbėt su mama ar su drauge, rašyti dienoraštį. Man padėdavo ir nesudėtingi mankštos pratimai.
3 Neturi jaustis kaltas, jei vienai kūno daliai sergant nebandai kompensuoti visko kita. Mano atveju galva juk buvo sveika. Kartais galima tiesiog pasirgti. Kartais galima visą dieną žiūrėti serialą ar skaityti romaniūkštį, kurį po savaitės pamirši arba tiesiog žiūrėti į debesis pro langą. 
4 Meditacijos padeda įsijausti į savo kūną ir jį nuraminti. Kartais padeda suprasti, ką kūnas nori ta liga mums pasakyti. Būtent – ne keiksnoti save, kad elgėmės netinkamai ir gavome ligą kaip atpildą, o išgirsti kokiu keliu ir kokiu tempu mums toliau žingsniuoti.
5 Geriau nesitikėti greito rezultato, tada ir nebus nusivylimų, tik mažos pergalės. Vaikas vaikščioti irgi ne per parą išmoksta, bet mes džiaugiamės kiekvienu jo žingsniu.
6 Leiskite artimiesiems mumis rūpintis. Taip ilgai mes viską galėjom patys, kad užmiršome kiek šilumos ir dėmesio turi prikaupę mūsų šeimos nariai.
7 Pasitikėkit kitais – aplink yra žmonių, kurie ne blogiau už jus gali atlikti jūsų darbą. Pasitikėkit gydytojais ir neguglinkit apie savo ligą, nes tai ištaškys paskutinius ramybės likučius. Pasitikėkit artimaisiais – jie tikrai sugebės iškept kiaušinienę ir išvirt arbatos.
8 Kai nustosit gailėt savęs ir įjungsit Think positive mygtuką, nustebsit, koks kitoks pasaulis matosi gulint šalikelėje. Nes mes pakeitėm žiūrėjimo kampą. Nes pastebim dalykus, pro kuriuos anksčiau pravažiuodavome.Taip net ir kūrybinių minčių atsiranda.
9 Sergant yra pats metas svajoti. Vieni netgi kuria Dreambordus (lietuviškai turbūt skambėtų svajonių žemėlapis). Aš sugalvojau naują siužetą romanui ir naujos kelionės maršrutą kitiems metams, kurio prašo mano keliautojai. Nes esu nusiteikus eiti. Nes gipsas - tik trumpas atokvėpis, o ne nuosprendis. Po rudens bus žiema, po jos – vėl pavasaris, o nutirpus sniegui vėl pašauks nauji keliai.

Dailininkų kelias Saksonijoje – ką verta žinoti keliautojams

Dalininkų kelias – tai vienas romantiškiausių ir vienas gražiausių pėsčiųjų maršrutų Vokietijoje, apie kurį nėra daug informacijos lietuviškai. Nors ši šalis yra didelė ir turi labai daug gražios gamtos kampelių, bet nei vienas grožio intensyvumu ir tokiais skirtingais gamtovaizdžiais neprilygsta Saksonijos Šveicarijoje šalia Dresdeno esančiam aštuonerių dienų pėsčiųjų keliui. Smiltainio uolos čia sukuria nepakartojamus tarpeklius ir visiškai kitokį gamtovaizdį, nei mūsų akis galėtų tikėtis. Gamtovaizdį, kurį prieš du šimtus penkiasdešimt metų atrado Dresdeno dvare dirbę menininkai ir kuriame įkvėpimo sėmėsi ne tik romantizmo, bet ir vėlesnių epochų dailininkai, rašytojai, muzikai ir kiti kūrybiški žmonės.

Dailininkų kelias arba Malerweg yra nutolęs lygiai tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos. Iš viso yra aštuoni etapai, po 15-20 km kasdien, bet mažiau laiko turintys keliautojai eina pirmuosius penkis etapus šiaurine Elbės puse, kurie baigiasi Vokietijos Čekijos pasienyje esančioje mažoje gyvenvietėje Šmilka. Kelias žavus ne vien savo uolomis, tarpekliais, upeliukais, viršukalnėmis ir žmogaus nepaliestomis sengirėmis – pakeliui nemažai ir žmonių sukurtų paminklų, pilių, malūnų, istorinių vietovių, o gražesnėse vietose rasite lenteles su romantizmo dailininkų tų vietų piešiniais prieš kelis šimtus metų. Be to, šiuose miškuose daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurių jau nebesutiksite kitur. Kelias tikrai nenuobodus – jūsų laukia daugybė laiptelių į viršų ir žemyn, peizažas keisis kelis kartus per dieną ir džiugins naujais nematytais vaizdais.

Kelias nėra labai sunkus, jis nereikalauja kažkokių papildomų įgūdžių, nebus jokių perėjų ar sudėtingų nuokalnių, nereikia specialios įrangos. Tiesiog reikia būti geros fizinės formos, kad nueitumėte tuos 16-20 km kasdien. Jei turite aukščio baimę, žinokit, kad ketvirtame etape jūsų laukia išbandymai, nes bus daug stačiai krintančių vaizdų. Šiaip kelias saugus, kaip ir viskas Vokietijoje – visur tiltai, atramos ar bent virvės pasilaikymui.

Kadangi šiuo keliu per dvejus metus esu praėjusi ne vieną kartą, žmonės rašo man ir klausia įvairiausių praktiškų patarimų. Taigi nuspredžiau atsakyti į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus.

Daug kas manęs klausia koks metų laikas geriausias ėjimui. Man visų gražiausiai šis kelias atsiskleidžia rudenį, kai gamta nutyla, debesys plaukia žemai, medžiai pasidabina spalvomis ir turistų smarkiai sumažėja. Vasarą labai smagu žygiuoti, nes einama miškingomis vietomis ir tarpekliais, karščiai lengvai ištveriami, upeliukai vilioja pavargusias kojas, mėlynės lipa į delnus. Bet vasarą brangiausios nakvynės ir daug turistų. Pavasaris džiugina šviežia žaluma, kuri čia, tarp uolų, visai kitaip spindi ir sukuria magišką atmosferą.


Jei norit keliauti patogiai, į kelionės vietą galite atvykti automobiliu, apsistoti vienoje vietoje ir į skirtingo etapo pradžią vykti bei grįžti visuomeniniu transportu. Nereikės neštis kuprinės, nereikės užsakinėti tiek skirtingų nakvynių. Tai nebebus piligriminė kelionė, bet vis tiek patirsite kelio grožį ir vaikščiojimo malonumą. Tikrieji keliautojai automobilį palieka ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Pirnoje, (atvažiavus kasoje reikia pasiimti Malerweg bilietą, kuris kainuoja tik 20 eur aštuonioms dienoms), pasiima kuprinę ir nakvoja kaskart skirtingose pakeliui esančiose nakvynės vietose. Taip kelias nenutrūksta ir kasdien pažeria naujų įspūdžių ir pojūčių.


Automobilis keliaujant nereikalingas, tad atvykti į vietą lengvai galima ir be jo – skrendate į Berlyną, sėdate į patogų traukinį, persėdate Dresdene ir išlipate Pirnoje. Dar yra būdas iš Lietuvos atvykti autobusu į Dresdeną, ten sėsti į priemiestinį traukinuką S1 ir atvykti į Pirną. Ten autobusų stotyje sėdate į autobusą LG, vykstate iki Liebethaler grund ir viskas – jūs jau galite pradėti žygį. Jei turite klausimų, užsukite Pirnoje į turizmo biurą, prisirinkite žemėlapių ir paklausinėkite, kas neaišku.

Visi žemėlapiai, informacija apie regioną, apie kelio etapus bei jų pabaigoje esančios nakvynės vietos ir viešojo transporto grafikai yra išvardinti Saksonijos turizmo agentūros puslapyje https://www.saechsische-schweiz.de/en/home-malerweg. Pats kelias yra gerai pažymėtas, bet vis tiek rekomenduočiau turėti kuprinėje tikrą žemėlapį, nes viena kita klaidi vieta pasitaiko.


Planuodami kelionę pažiūrėkit, ar jūsų norimas laikas nesutampa su vokiškom šventėm ir ilgaisiais savaitgaliais, nes tuo metu sunku rasti nakvynę. Dažnai vokiečiai pigesnes nakvynes užsisako mažiausiai prieš pusę metų.

Vienas svarbiausių patarimų keliautojams – užsisakykite nakvynes iš anksto. Tai ne Santjago kelias, pakeliui paprastų nakvynės vietų nėra daug, sezono metu jos yra užimtos. Saksonijos šveicarijoje yra ne tik Dailininkų kelias, ten virš tūkstančio kilometrų trasų patiems įvairiausiems keliautojams, laipiotojams, dviratininkams, regionas labai mėgiamas vokiečių ir čekų turistų, moksleivių grupių. Vidutiniškai vienos nakvynės su pusryčiais ir turizmo mokesčiu pakeliui kaina – 30- 40 eur žmogui. Atminkite, kad nakvoti lauke Nacionaliniuose parkuose Vokietijoje griežtai draudžiama, nekalbant jau apie palapinių statymą. Kempingų pakeliui nedaug, bet yra galimybė pasistatyti palapinę kai kurių hostelių kiemuose. Pats populiariaus kempingas Ostrauer Muele yra įsikūręs Kirničo upės slėnyje, iš jo patogiai pradėsite trečiąjį ir ketvirtąjį etapą. Po pirmojo etapo Stadt Wehlen galėsite pasistatyti palapinę dailininko Christopherio kieme Kunsthaus Wehlen. Pas jį galite apsistoti ir be palapinės. Jis labai myli lietuvius ir papasakos jums daug apie šį regioną.

Vokietija, o ypač jos miškingi pakraščiai, yra daug labiau atsilikus už Lietuvą ir čia mokėjimo kortelių nemėgsta, su jomis tik nedaug kur aptarnauja. Jei už nakvynę geresniuose viešbučiuose galėsit atsiskaityt kortele, tai už alų ar vakarienę – ne. Taigi visoms planuojamoms išlaidoms rekomenduoju turėti grynųjų. Šiaip regionas nėra iš pigiausių, turistų gausiai lankomose vietose kavos puodelis gali kainuoti ir 3 eur. Bet įprastai vakarienę pavalgysite už 10-14 eur. Didelio alaus bokalo kaina – 3,5 – 5 eur.

Atminkite, kad Vokietija ne taip gerai padengta interneto ryšiu kaip Lietuva. Bus nemažai vietų, kur neturėsit, nei telefono, nei interneto ryšio, tad namiškius perspėkit iš anksto, kad nesirūpintų, jei nepavyks susisiekti. O jūs pasidžiaukit galėdami šiek tiek atsipūsti nuo pasaulio šurmulio. Tačiau rekomenduoju turėti popierinį žemėlapį arba tą, kuriam nereikia interneto.

Svarbiausias inventorius tokioje kelionėje yra kalniniai batai storu neslystančiu padu. Daug kas galvoja, kad tai nedideli kalnai ir nereikia lipti uolomis, tad galima eiti ir su sporbačiais. Bet turiu perspėti, kad yra šlapių vietų, daug laiptų, uolos atbrailų, kurios palijus gali būti slidžios, tad su batais be protektorių yra tiesiog nesaugu eiti. Vaikščiojimo lazdos nėra būtinos, bet jos smarkiai palengvina kopimą ir leidimąsi.


Kiekviename etape yra viena kita užeiga, kur galima stabtelti ir numalšinti alkį ir troškulį. Pažadėti, kad jos tikrai dirbs, negaliu, tad rekomenduoju turėti maisto davinį ir kuprinėje. Parduotuvių pakeliui taip pat beveik nėra išskyrus vieną kitą kioskelį. Vandenį taip pat reikia neštis, nes pasipildymui nėra daug galimybių. Čia ne Alpės, kur upeliukai teka iš viršukalnių ir iš kiekviename krioklyje gali pasipildyti gertuvę.


Regionas labai mėgstamas ir šeimų, nes vaikams laipioti uolomis ir landžioti po olas yra labai įdomu, be to čia yra keli jiems skirti muziejai, važiuoja senovinis tramvajus. Bet Dailininkų kelias mažiesiems yra šiek tiek per ilgas ir reikalaujantis per daug ištvermės ir mažiesiems, tiesą sakant, tiek laiko žingsniuoti nusibosta. Šeimoms su mažais vaikais aš siūlyčiau paieškoti kitų maršrutų šiame regione. O jei vis tiek nuspręsite eiti dailininkų keliu – galima kiekvieną etapą patrumpinti ir jo pabaigą pasiekti autobusu.


Kai kuriais etapais galima važiuoti dviračiais, bet šiaip dviratininkams skirti kiti maršrutai šiame regione. Tikrai turizmo biure rasite atskirus žemėlapius dviratininkams. Palei Elbę eina žymusis Vokietijoje Elbės dviračių takas.

Eidami Dailininkų keliu kartais papulsite į gausiai turistų lankomas vietas, bet didžiąją dalį kelio galėsit mėgautis vienuma arba susitiksite tokius pat keliautojus ar vietinius. Vokietijoje sutikus kitą keliautoją ar prie vartelių stovintį vietinį gyventoją, įprasta sveikintis. Paprasto “Hallo” ir šypsenos užtenka. O šiaip kelias pagrindines frazes vokiškai teks išmokti, nes angliškai kalba tik nedaugelis ir anglišką meniu tikrai ne visur rasite.

Knygoje “Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu” aprašiau mūsų kelionę Dailininkų keliu. Joje rasite ne vien mūsų pokalbius apie gyvenimo kelionę. Ją galima naudoti ir kaip fizinės kelionės vadovą, nes joje aprašytas ir šis Vokietijos regionas, ir Dailininkų kelio legendos, ir kiekviename etape aplankomi įdomesni objektai, istorinės vietos, ir nakvynės namai, sutinkami žmonės, susipažįstama su vokišku maistu ir čia gyvenančiais žmonėmis.


Geros kelionės.
Ir visai nesvarbu, kad vasara jau eina į pabaigą, ruduo vaikščiojimui pats tinkamiausias ir pats gražiausias metas.

Paragauti Maroko

Su kuo galėčiau palyginti Maroką? Ne šalį apskritai, kurioje visur kabo dar palygint jauno, pažangaus ir beprotiškai turtingo karaliaus portretai, kurioje yra tokia gamtos, gyvūnų, žmonių, architektūros įvairovė, kad joje telpa ne tik visa Afrika, bet ir visa pietinė Europa, ne šalį, kurią apdainavo garsūs rašytojai ir poetai, kurioje tiek daug prabangių rūmų ir Riadų, kurie paprastam biudžetiniam turistui taip pat nepasiekiami, kaip ir beduinų palapinės dykumoje ar vietinių marokiečių būstai medinoje, bet apie tą kąsnelį, kurio paragavau per šešias viešnagės dienas, atskridusi ne sezono metu pigiomis avialinijomis į Marakešą.

Marokas toks įvairus ir jame tiek daug kontrastų, kad nesi tikras, ar pamatęs gabalėlį gali spręsti apie visą šalį, bet paragauti jo labai skanu.

Pirmą kartą keliavau be plano. Kas pažįsta mane, žino, kad aš taip niekuomet nesielgiu. Visada guglinu, skaitau knygas apie tą šalį, į kurią vykstu, skaitau atsiliepimus internete, sudarau sąrašą dalykų, kuriuos noriu pamatyti, paragauti, aplankyti ir stengiuosi to plano laikytis. O čia visai kitokia šalis, kitokia kultūra, kitas žemynas. Marokas į mano gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai, netyčia - prieš mėnesį vyresnėlis sūnus pasakė, mama, ten tokios ryškios žvaigždės ir tokie gražūs saulėlydžiai ir tas sakinys mane apsėdo, lyg netyčia taksi nugirsta melodija, kurią niūniuoji dvi dienas. Sutikau iškart, nes kas gali atsispirti, kai lemtis tau siūlo viso pasaulio žvaigždes su brangiu žmogumi. Apsisprendžiau pasitikėti juo, pasitikėti likimu ir pasitikėti Dievo planu ir nusiteikti priimti viską, ką pakeliui rasiu.

Buvau pasiruošusi nustebti. Buvau pasiruošusi, kad reikės kažkaip suvaldyti savo baimes. Nes Marokas – tai jau Afrika, tai visai svetimas mums pasaulis, visiškai nesaugi vieta, kur gali būti apiplėštas, pasmeigtas peiliu siauroje medinos gatvelėje, įkąstas skorpiono dykumoje, nusivėmęs nuo neaiškių bakterijų, apsivertęs su senoliu mersedesu, kurie čia, kaip dalis europiečių, atvažiuoja šiltai pabaigti savo gyvenimo dienų. Galėjom viso to išvengti užsisakydami gerą viešbutį, bet tai jau būtų kita kelionė, joje aš būčiau nebe keliautoja, o turistė, atrandanti visai kitus dalykus.

Bendra vakarienė hostelyje

Keliavau taip, kaip keliauja jaunimas ir bandžiau įsijausti į tai, kas vadinama backpackers life – kai viskas, ko tau reikia, telpa į kuprinę ir dažniausiai žinai tik vietas, kurias nori aplankyti, bet ne kaip iki jų nusigausi, niekada nežinai, ar dar liksi šiame hostelyje vienai nakčiai, ar, sulaukęs įdomių pasiūlymų ir žmonių, su jais judėsi toliau. Būsi atviras viskam, kas pasitaikys tavo kelyje. Joan, su kuria Atlantic hostelyje sėdėjom greta prie bendro vakarienės stalo, skanavom vištienos tadžiną su ryžiais ir razinomis ir spjaudėm į vieną lėkštutę alyvuogų kauliukus, taip ir sakė – kai keliauju su draugu, apsistojame viešbučiuose, bet kai keliauju viena, visada renkuosi hostelius, nes juk čia visada randi su kuo pasikalbėti ir sužinai tiek daug apie šalį ir ypatingas jos vietas. Pasak britės, taip keliauti juk daug įdomiau, taip kelionė virsta nuotykiu. Joan nakvojo šešiaviečiame kambaryje, džiaugėsi gavusi apatinę lovą ir po vakarienės klausėsi vietinių muzikantų grupės kartu su jaunimu iš Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos. Po kelių dienų ji turėjo judėti toliau - tūkstantį kilometrų į pietinį Maroko miestą Dahlą ji norėjo įveikti vietiniais autobusais, kaip darė keliaudama po Jordaniją. Nes taip įdomiau, o laiko ji turinti. Pakeliui dar užsuksianti į Tarfaya, aplankyti jos mėgstamo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi paminklo. Taip ir neišdrįsau paklausti, kiek jai metų, bet pūsdama cigaretės dūmus ant hostelio stogo esančioje terasoje, ji prisipažino, kad šitaip keliauti pradėjo tik išėjus į pensiją.

Essaouira nuo hostelio terasos

Essaouira – tai žuvėdrų, kačių ir menininkų pamėgtas miestas už trijų valandų kelionės patogiu autobusu nuo Marakešo. Aštuntą ryto sėdžiu viena ant stogo terasos ir klausau, kaip klykia šie balti paukščiai nardydami po baltą miestą. Lyg dieglių varstomi kūdikiai. Essaouira ir vadinamas žuvėdrų miestu. Jis vadinamas baltuoju miestu. Keista, kai žinai, jog jis buvo didžiausiu vergų transporto uostu ir iš jo į ilgą kelionę per Atlantą išplaukdavo juodaodžių tirštai prigrūsti laivai. Gal dėl to čia visur skambančioje gnawa muzikoje daugiau jaučiamas afrikos genčių ritmas, nei arabiškos trelės. Šidoma rytinės saulės spindulių ir vietoje kavos gurkšnodama šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsiverčiu knygą – šįkart į kelionę pasiėmiau Bruce Chatwin romaną Utzas. Štai ir išlindo melas, kad nesiruošiau Marokui – juk skaitinėjau prieš išvykstant Maroke apsigyvenusio rašytojo Tahir Shah knygą “Kelionės su pačiu savimi”. Viename esė jis aprašė, jog visada, kad ir kur bekeliautų, su savimi vežasi Bruce Chatwin knygą “The Songlines”. Savo mėgstamame angliškame knygyne šitos neradau, bet nusipirkau romaną apie Prahoje sovietmečiu gyvenusį porceliano kolekcionierių. Jo istorija, kaip ir G.M.Markeso apsakymai iš rinkinio “Strange piligrims”, savotiškai tiko prie šios mano kelionės be plano, bet su pakeliui sutinkamais keistuoliais ir ilgais skaitymui paliktais rytais. Gaila, nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą.

Essaouiros medinos centrinės gatvelės yra spalvotas, perpildytas ištisinis turgus. Nuklydus kiek toliau, galima išvengti turistų, bet ne nuolat tau norinčių ką nors parduoti prekeivių. Vienas tau kiša papuošalus, kitas prieskonius, trečias arbatinukus, ketvirtas – šalikus, viskas gražu, spalvota, neįprasta akiai, todėl jas džiugina, jau pradedi galvoti, kaip vienas ar kitas daiktelis tiktų tavo kambariui, tavo virtuvei, tavo garderobui, jau beveik leidi įtikinamas, kad prekeivis tau padarys specialią kainą už šį neįkainuojamą dalyką ir tada tik šast ir prisimeni, kad keliauji su kuprine ir šachmatų lenta ten niekaip netilps. Kad atvykai čia įspūdžių ir žvaigždėto dangaus, kurie, kaip tyčia, nieko nesveria. Buvo ir labai malonių prekeivių, kurie mums parodė kryptį, kurie pasakė, kur pavalgyti pigiau ir kiek iš tiesų reikia mokėti už taksi. Vieno po ilgų derybų ir pokalbio paklausiau, kur galėčiau suvalgyt sriubos lėkštę pietums su vietiniais, jis mane čiupo už rankos ir siaurų gatvelių labirintu nuvedė į tokią savotišką skylę, kur niekuomet nebūčiau drįsus užeiti. Sėdėjau prie stalo su dar šešiais vietiniais mažame tamsiame kambarėlyje, vienu šonu prisiglaudusi prie žalios aptrupėjusios ne vieną šimtą metų skaičiuojančios sienos su nežinia kur bėgančiomis skruzdėmis, kita alkūne liesdama bedante burna sriubą šliurpiantį senuką ir pasigardžiuodama kirtau pupelių troškinį su marokietiškais prieskoniais, o pabaigus su jų duona išlaižiau lėkštės dugną, kaip tai daro vietiniai. O paskui visiems turėjau paspausti rankas, nes visi norėjo palinkėti mums bon voyage. Na ir kas, kad paskui pusvalandį ieškojau, kur nusiplauti rankas su muilu, šie pietūs liks įrašyti mano atmintyje prie geriausių gurmaniškų patirčių. Kaip ir aštrokas sraigių nuoviras, pirktas iš gatvės prekeivio vidurnaktyje. Kaip ir ant griliaus keptos krevetės, kurios ryte dar plaukiojo jūroje. Kaip ir sultingas didžiulis apelsinas, kokių į kilogramą telpa tik trys. Kaip ir su pomidorais kepti ir troškinti kiaušiniai pietums.

Siauros medinos gatvelės

Essaouiroje mėgsta atostogauti patys marokiečiai. Jų čia daug daugiau, nei europiečių, jie važinėjasi arklių kinkiniais, valgo restoranuose, perka čia pat gatvėje spaudžiamas cukranendrių sultis, perka skaras ir suvenyrus, fotografuojasi prie miesto sienos. Tai tokia savotiška Palanga – turinti savo pagrindinę gatvę, turinti promenadą su “sea view” terasomis, gatvės muzikantus, šoumenus, brangių dizainerių parduotuvių ir turgų, brangių restoranų ir riadų su fontanais ir rankomis drožinėtais baldais. Sekmadienį išsliūkinam iš medinos, einam į vietinių turgų, kuris kažkuo panašus į Panevėžio mašinų turgų jo klestėjimo metais, kai stendai būdavo nukrauti Europoje nebereikalingais daiktais. Randu netgi stalą su fotografuotomis knygomis, kokias mes skaitėme tuomet, kai legalių nebuvo. Sukam į šoną, pavargę nuo žmonių, nuo dulkių, nuo šiukšlių, nuo prekeivių riksmų ir besigūdančių vyrų su dideliais karučiais ir išeinam į vietinių pliažą, šurmulį palikdami už nugaros. Smėlio kopos apačioje įsitaisom ir stebim, kaip vietiniai vaikai iš ragatkės šaudo balandžius. Svarstom, gal jie juos valgo, ar peša plunksnas? Pašauna, tada vejasi ir gaudo ir tai daro taip rimtai, lyg gautų algą už tai. Paskui hostelio šeimininkas, vardu Kuskusas, paaiškina, kad vaikai taip pramogauja – pašautus balandžius jie nešasi namo, pakerpa sparnus ir laiko ten juos kaip naminius gyvūnus. Ne viską mes galim suprasti. Ne viską ir reikia. Po vakarinio pasivaikščiojimo po žuvų turgų, norisi paklausti, kur jie deda tas neparduotas krevetes, kur deda didžiules rajas, doradas, ungurius ir kitas žuvis, kurių pavadinimus pamiršau vos išgirdusi. Bet nepaklausiu. Kai po gnawa muzikos koncerto beveik vidurnaktį grįžtame namo, centrinėje gatvėje vyrukai vis dar pardavinėja ryklio gabalus vėlyviems turistams. Jo likusi visa uodega, iš kurios turbūt dar galėtum pamaitinti kokį trisdešimt žmonių.

Turguje dorojamas ryklys

Žuvų turgus purvinas, dvokia, jame žuvėdros tampo žuvų vidurius, o katės – žuvų galvas. Arba atvirkščiai. Kartais jos susipeša. Žuvėdros rėkia, puola, kerta katėms snapu, kaip Hičkoko paukščiai, todėl eini pasilenkęs, susigūžęs, bandydamas jų išvengti, bet eini tolyn, nes negali sustoti ir atsiplėšti, nes kažkurią tavęs dalį juk traukia pasišlykštėjimą keliantys dalykai. Ir praėjus visą tą purvą ir keistas žuvis pamatom tokį mažą stebuklą – koks dešimt vyrų guminėmis kelnėmis, ką tik išlipę iš savo laivų, sinchroniškai traukia didžiulį tinklą iš draugo laivo. Juokaudami, mušdami ritmą jie juda gražiai ir lygiai ir tame jų judesyje yra kažkas sakralaus, kažkas, kas perduodama iš kartos į kartą, kažkas, kas apibrėžia juos, kaip žmonių grupę ir kas galbūt yra netgi tapę jų DNR dalimi, kurią jie perduos ir savo vaikams. Tinklas begalinis, darbas trunka ilgai, bet aš stebiu lyg užhipnotizuota, pamiršusi temstantį pasaulį aplink mane. Net pagalvoju, kad panašiai choreografiškai tiksliai kadaise Lietuvos laukuose judėdavo šienpjoviai.

Vietiniame autobuse

Prisikvėpavus rytietiškos egzotikos vis tik noriu pamatyti žvaigždes, tad po dviejų parų Essaouiroje sėdam į vietinių autobusą ir dardam į Sidi Kaouki, banglentininkams, hipiams ir visiems kitiems laisviems keliautojams puikiai žinomą tašką prie vandenyno. Dvidešimties kilometrų kelionė vietiniu autobusu trunka pusantros valandos – pusvalandį laukiame kol jis prisirinks pilnutėlis, kol saldumynų prekeivis parduos pusę padėklo, kol autobuso vairuotojas gaus reikiamą autobuso detalę, kad pagaliau galėtume pajudėti ir per valandą pasiekti šį galutinį mūsų kelionės tašką, kuriame tik tą patį rytą užsisakėme kambarį.


Mus pasitinka asilai, šunys ir kupranugariai. Paskui pamažu pasirodo pastarųjų šeimininkai ir klausia, ar nenorėtume pajodinėti. Asilai čia naminiai, kaip kitur šunys, o šunys čia laukiniai, kaip kitur katės. Dar yra ir arklių, bet jie, kaip kupranugariai, turi užsidirbti pragyvenimui, nešiodami tuos kelis čia apsistojusius keliautojus. Po valandos kitos priprantu prie šio visur persekiojančio gyvūnų pasaulio. Laikas jaukintis žmones. Mano sūnus, kur bekeliautų, mėgsta su vietiniais pažaisti futbolą arba krepšinį, sako, tai pats geriausias būdas susidraugauti su vietiniais. Sėdžiu tuščiame paplūdimyje, stebiu juos, spardančius kamuolį, stebiu ant arklių po begalinį tuščią paplūdimį lakstančius ir triukus išdarinėjančius vietinius berniokus, stebiu iš tolo atsiritančias ir kaskart po truputį artėjančias Atlanto bangas, kol jose lėtai lėtai nuskęsta saulė. Saulėlydžiai čia tikrai puikūs, pagalvoju, glostydama jaukiai šalia manęs įsitaisiusį šunį. Ir maistas puikus, suprantu vakarieniaudama vietinių užeigėlėje labai tinkančiu šiai kelionei pavadinimu Sans stress (Be streso). O grįždama tamsoje galvoju, ar paukščių takas toks ryškus tik dėl to, kad reikia parodyti kryptį po karštos žiemos tėvynėn grįžtantiems giesmininkams?

Ne vien brangūs viešbučiai turi terasas su vaizdu į vandenyną

Sidi Kaouki puikiai tinka egzotiškai tinginystei, ypač jei nesistengi pažaboti bangų su banglente. Kaimas su dešimt namų, produktų kiosku, apelsinų pardavėju, keturiais restoranais ir iki pat horizonto besitęsiančiu pliažu. Po rytinio pabėgiojimo, maudynių ir sočių saldžių pusryčių, nusprendžiame nukeliauti iki krioklių. Jei pasiseks, tuos dvylika kilometrų galima pavažiuoti autobusu arba pasigauti pakeleivingą automobilį. Būtų galima, jei kas nors važiuotų pro šalį. Užtat eiti gera, dairomės į argano medžius, laisvai besiganančius kupranugarius ir avis, kol pamatom artėjantį autobusiuką. Jis sustoti negali, nes turbūt užgestų variklis, bet pristabdo ir mes įšokame vidun pro tą vietą, kur kadaise buvo durys, atsisėdam ant kreivų apsilaupiusių sėdynių, o po dešimties minučių tenka tuo pačiu būdu jį palikti. Nuvažiuodamas vairuotojas mosteli ranka, rodydamas kryptį ir mes liekame klaidžioti vieni karštyje, vidurdienyje, eidami ochra spalvos kalnu link dviejų aukštų ir grakščių, lyg išstypusios manekenės su vešliomis šukuosenomis, palmių tolumoje. Peizažas primena Biblijos vaikams piešinukus.

Krioklys gal būtų gražus, jei jame bėgtų, o ne lašėtų vanduo, bet gamta aplink didinga, iš vienos pusės kalnas, iš kitos - kopa, kalnas smėlio, dykumos miražas, karštis paduose, nes takas baigiasi ir kalną reikia įveikti. Ir tas jausmas, kad esi vienintelis žmogus žemėje, šiek tiek pasimetęs, šiek tiek einantis apgraibom, tai lipantis į kalną, tai čiuožiantis žemyn, išbaidantis perinčias žuvėdras, esantis pakrantėje toks pat taškelis kaip ir jos. Nusimeti drabužius ir brendi į vandenyną, į kurią pusę bežiūrėtum – nei vieno žmogaus, tik žuvėdros. Ir galvoji, turbūt nėra likę tiek daug vietų žemėje, kur būtum vienas vienutėlis, smagiai pasiklydęs svetimame pasaulyje. Ir galvoji, kad kelionėse reikia ne tik atrasti, bet ir pasimesti, nusivaryti nuo kojų, įsileisti šiek tiek abejonių, šiek tiek baimės, kad pajustum savo laikinumą ir pasaulio amžinybę. Kad sužinotum, jog smėlyje gyvenantys skorpionai ir gyvatės yra tikrieji šių vietų šeimininkai, o tu tik užklydėlis, atsargus keliautojas, tik smalsuolis, norintis pamaitinti sielą naujomis spalvomis ir skoniais.

Mūsų saviraiška, mūsų problemos, mūsų statusai ir kūrybiniai ieškojimai, juk niekas neturi jokios reikšmės, žvelgiant iš evoliucijos taško, sako sūnus, kelionėje skaitantis Y.N Harari knygą “Homo Sapiens”. Tikrai neturi, sutinku. Žiūrėk, vietiniai sau net tokio klausimo neužduoda, jiems svarbu šiandien išmaitinti šeimą, šiandien sužaisti šachmatų partiją, pramankštinti arklį, surūkyti suktinę, išgerti mėtų arbatos, paglostyti šunį, pagauti žuvį, pajuokauti.


Kai po tų kelių dienų rojuje grįžtam į Essaouirą, o vėliau į Marakešą, deruosi turguje, juokauju su vietiniais net ir suprasdama, jog jie nori apgauti, bet skamba muzika, sklendžia šypsenos, užkaičiama arbatos ir žmonės nebeatrodo svetimi, tas pasaulis nebeatrodo bauginantis, jis lieka tik šiek tiek per ryškus, pernelyg egzotiškas, pernelyg nutviekstas ryškios šviesos ir tamsių šešėlių. Jį kažkodėl norisi palyginti su apelsinu, kurį tik pralupus supranti, kad jis ne tik ryškus ir gražus, bet ir sultingas, saldus ir kvepiantis, jo norisi vėl ir vėl, nes tirštos sultys maitina ir svaigina.


Grįžus į Marakešą, mieliau likčiau hostelyje, nebenoriu į miestą, į purvą, į minią, nenoriu veltis į tuos garsus ir kratyti galvą kilimų pardavėjams, tatuiruočių piešėjoms, blynų kepėjams ir gyvačių kerėtojams, todėl Jemaa el Fnaa aikštę stengiamės kuo greičiau palikti, kad išsaugoti tą apelsino švytėjimą, kad tos ryškios, saldžios įspūdžių sultys mane maitintų dar ne vieną dieną, savaitę, mėnesį ir kad aš, lyg tas pasakų sekėjas Marakešo aikštėje, dar ilgai turėčiau ką pasakoti iš šios kelionės.

Pusryčiai Sans stress užeigėlėje

Šventinė karuselė arba įspūdžiai po jubiliejinės Vilniaus knygų mugės

Gretos Skaraitienės nuotr.

Pabudau Berlyne, už lango gageno žąsys, šiek tiek pavydėjau joms, nes jos skrenda į Lietuvą, jos neša pavasarį ten, iš kur aš ką tik grįžau. Bet mane šildo ne pernelyg ankstyvais sakurų žiedais Vokietijos sostinėje besiskleidžiantis pavasaris, bet prisiminimai po begalės nuoširdžių susitikimų su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje bei Panevėžio ir Kauno bibliotekose.

Bet dabar plačiau apie knygų mugę, kurią šiemet norėčiau palyginti su tikra šventine muge su atrakcionais, prekeivių rėkavimais, cukraus vata, loterijomis, šou personažais, klounais, kino salėmis ir gatvės muzikantais. Tokia, kokią galite rasti Barselonoje ant Tibidabo kalno arbe Vudžio Aleno filme "Užburtas ratas". Tokia, kokios šurmuliuoja Berlyne prieš Velykas arba per Oktoberfestą. Į kurias žmonės veržiasi, stengiasi visur dalyvauti, išleisti kuo daugiau pinigų, nusifotografuoti su draugais ir tik iš matymo pažįstamais, įamžinti laimingus savo veidus. Jie pasipuošę, jie nori, kad kiti juos pamatytų ir įsitikintų, kad jie nėra iškritę iš gyvenimo šventės traukinio, kad jiems sekasi gerai ir jie tiesiog gali sau leisti tokią pramogą, gali įsigyti jiems ne itin reikalingų dalykų ar tiesiog leisti pinigus popkornams ir cukraus vatai, o paskui sakyti visiems, kad taip, ir aš buvau ten, taip, labai daug žmonių, taip, tvanku ir didelės eilės, taip brangu, salės perpildytos, kalbėtojų nesigirdi, prie Tapino ir Čekuolio neprisigrūdau, užtat Kunigo obuolio atsikandau ir Žmonių stende nusifotografavau.

Nenoriu priyginti knygų mugės tuštybės mugei. Manau, kad knygų mugė yra daug daugiau, nei paprastas jomarkas. A.Tapinas pasakė, kad tai inteligentijos Kaziuko mugė ir tai turbūt taikliau, nei nuvalkiotas terminas "rašytojų atlaidai". Nes atlaiduose yra privaloma programa – mišios, o VKM jokių privalomų renginių nėra. bet gausųbė neprivalomų. Tai tiesiog margumynas, pradžioje džiuginantis, o paskui - varginantis. Autorius privalomai vaišinamas komplimentais, kurie pradžioje džiugina, o paskui, kai cukraus lygis pakyla pakankamai, limpa prie pirštų kaip tirpstantys ledai. Tais pirštais vis dar bandai parašyti nesaldų autografą, paskui nustoji galvoti ir rašai tai, ką užrašei anksčiau, vėliau susigėsti ir rašai dar vieną paruoštą citatą. Autorius tomis dienomis jaučiasi, lyg sėdėtų karuselėje – matomas, bendraujantis, kartais fotografuojamas, besišypsantis, nuo pagyrų lengvai apsisukusia galva, nuo tempo pamažu išplaukiančiais ir todėl nebeatpažįstamais sutiktųjų veidais. Ir tada jam vienintelė vieta nurimti ir patylėti - kolegos renginys arba įdomi diskusija.

Kodėl į knygų mugę važiuoja autoriai, visiems aišku, jie susitinka su kolegomis, jie pasimato su skaitytojais, jie nubėga į į renginius “iš įdomumo” ir “iš reikalo”, galiausiai jie atsižymi čia, kaip piligrimas, atėjęs dar vieną etapą. Šiemet bandžiau suprasti, kodėl čia eina lankytojai, nepaisant padidėjusio mugės bilieto kainos ir to, kad kitur knygos netgi pigesnės. Ir supratau, kad čia pirkdami jie gali pabendrauti su autoriumi ar net leidyklos vadovu, čia jie gali nubėgti į renginį ar prasilenkti koridoriuje su tik iš TV pažįstamu veidu. O kartais, pavargę, užsuka net į niekada anksčiau negirdėtų ir nereklamuotų knygų pristatymus.

Ir vis tik, nori nenori, Vilniaus mugę lyginu su Leipcigo knygų muge. Ten dar daugiau lentynų, leidyklų, renginių ir žmonių, ten prie kavos dar didesnės eilės ir dar brangesnis įėjimas. Bet jei Vilniuje leidyklos prekystaliais atsitveria nuo lankytojų, tai Leipcige įsikuria jaukius kambarėlius su knygomis, į kuriuos kviečia užeiti. Vokiškos leidyklos išleidžia daugiau pinigų prisistatymo medžiagai, jos pasakoja skaitytojui ne apie pavienes knygas, bet apie pačią leidyklą ir jos autorius, nerodydamos jokio spaudimo pirkti. Jos pristato ir būsimas knygas, netgi dalina katalogus, informacinius leidinius su knygų anonsais. Kai kuriuose stenduose gali nusipirkti kavos ir čia pat prisėsti ant jaukaus sėdmaišio, paskaityti sudominusio autoriaus kūrinio skyrių. Todėl noriu pasveikinti Balto leidyklą, įnešusią į VKM šiek tiek tarptautinių madų – nemokamą žurnalą ir nemokamas bandomąsias knygas su keliais skyriais.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje - visiškas jovalas. Vokietijoje leidyklos atskiria grožinę literatūrą, kelionių knygas, savipagalbos knygas, žanrinius romanus. Juk  ypač didžiosios leidyklos galėtų atskirti lietuvių autorius nuo užsieniečių, filosofines ir istorines knygas – nuo grožinių romanų. Tada gal ir skaitytojai labiau pasiskirstytų, o ne plūstų bendru srautu.

Tą patį pastebėjau ir su renginiais. Jie išmėtyti po sales vien organizatoriams žinomu principu, o juk galėtų būti aišku, kad Rašytojų kampe pristatoma klasika ir poezija, didžiojoje salėje – populiarioji literatūra, greta esančioje salėje – jaunieji rašytojai, o dar kitoje – istorinės knygos. Kad į vieną salę atėjęs žmogus žinotų, kad gali iš ten neišeiti, nes visi renginiai atitiks jo interesų lauką. Bet dabar po romano pristatymo eina diskusija apie vaikų skaitymą, po jos – istorinių knygų pristatymas, po jų – poezija ir kelionių literatūra. Jokio tematinio pasiskirstymo tarp penktadienio ir šeštadienio, visi autoriai, renginiai maišosi, sukasi, tik spėk susigaudyti laikydamas programėlę rankoje ir spėk nusiirti iki Forumo salės, esančios kitame mugės gale.

Labai pasidžiaugiau šortais, kaip nauju renginių žanru. Labai linkiu kitais metais dar skirti vietą, kurioje nauji autoriai, galbūt net neįtraukti į programą, gautų po dešimt minučių pristatyti savo kūrybą leidėjams ir žiūrovams. Galbūt labiau norėjosi, kad Tapinas ne fotografuotųsi prie prezidentinio stalo, bet kalbintų prie jo kitus rašytojus, būtų buvę kitokio stiliaus renginiai. Galėtų ir didžiosios leidyklos daryti savo stenduose autorių skaitymus ir gal net transliuoti juos internetu.

O pabaigoje trumpas nusistebėjimas dėl kainų, nors kalbėti apie jas Lietuvoje galima tik su taksistais ir su močiutėmis nemokamame mugės autobuse. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kasmet, atvykus vasarį į Lietuvą, randu pabrangusią kavą, manikiūristės paslaugas ir bilietų į mugę kainas. Ir kaskart nusistebiu, kodėl septynmečiui reikia pirkti bilietą, kodėl nėra pusdienio, kai moksleiviai būtų įleidžiami nemokamai, kodėl perkant internetu, bilietas nėra euru pigesnis, kodėl nėra šeimyninio bilieto, nejaugi nesinori, kad šeimos ateitų į renginius su visais vaikais?

Tačiau, kad ir kiek ieškočiau kabliukų, vis tik be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta tokia šventė, kaip knygų mugė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai užsienio autoriai pasako, kad tokio susidomėjimo knygomis jų šalyse nėra. Džaiugiuosi, kad esame didžiausi Baltijos šalyse. Mugė įžengė į pilnametystę, tikiuosi, kad ji toliau bręs ir gerės, pasiūlys dar daugiau dvasinio peno lankytojams. O aš, ką tik išgėrusi savo kavos puodelį, žvelgianti į šalia pradundantį geltonąjį Berlyno metro traukinį ir saulėje išsirengusius žmones, jaučiuosi dar švelniai užsupta Vilniaus karuselės. Ir džiaugiuosi, kad mano knyga "Kelyje" jau rado kelią į skaitojų širdis.