Sekmadienio pasivaikščiojimas Friedrichshain'e

Sekmadieniai Berlyne prasideda vėlai. Net vasarą, net tada kai švinta anksti, sekmadienis čia prasideda jau įdienojus. Kai turiu ekskursiją sekmadienį, dažniausiai siūlau susitikti vienuoliktą valandą, bet visada prirašau, kad jei ką, galime pradėti ir valanda vėliau. Visada galvoju, maža ką, žmonės atskrido šeštadienį, turbūt ėjo, dalyvavo, žiūrėjo, šoko, vėlai grįžo ir sekmadienį turi lėtai pabusti, lėtai papusryčiauti, kaip įprasta Berlyne. Bet per dvejus darbo gidu metus tokių nepasitaikė. Užtat kas trečias norėjo ekskursiją paankstinti, kad kuo daugiau spėtų pamatyti ir nuveikti. Ir kaip tada mandagiai pasakyti, jog jei pradėsime ekskursiją devintą ryto, vaikščiosime po visiškai tuščią miestą ir jums mintyse dėliosis apokaliptinis scenarijus. Net septintą ryto miestas daug pilnesnis, nes galvėse vis dar daug tų, kurie tik važiuoja namo po vakarėlių.

Antras dalykas, kurį visuomet sakau keliautojams iš Lietuvos - Berlyno nereikia aplėkti. Čia nėra pastatų, kuriuos privalai pamatyti prieš numirdamas, šį miestą reikia ragauti, stebėti, dalyvauti, klausyti, bandyti suprasti, ką reiškia jame gyventi skirtingais dešimtmečiais. O norint geriau pajusti miestą, reikia elgtis kaip vietiniai - atsipalaiduoti ir eiti smalsiai dairantis, prisėsti kur norisi, paragauti ko norisi, paklausyti gatvės muzikanto, pasirausti sendaikčių turguje, nusifotografuoti prie išpaišytos sienos ir nepadoriai anksti užsisakyti longdrinką. Arba tiesiog ilgai skaityti žurnalą prie kavos puodelio. Pavasaris ir vasara tam tinka kur kas geriau, bet žiemą Berlynas irgi nemiega. Miesto ritmas net ir apniukusiais žiemos sekmadieniais išgena vietinius iš namų. 

Mano vyras su septynmečiu sūnumi sekmadieniais mėgsta eiti į Skatehalle. Kadaise buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse įsikuręs 1200 kv.m. riedlenčių treniravimosi parkas, turintis didžiausią Europoje rampą, pritraukia ir profesionalus, ir pradedančius. Susimoki penkis eurus ir skeitink kiek nori. o jie neturi savos riedlentės, moki papildomai vieną eurą ir ją išsinuomoji. Šįkart nusprendžiau eiti kartu su jais ir pasivaikščioti po Friedrichshainą - vieną įdomesnių Berlyno rajonų, taip pamėgtą jaunimo. O savo pasivaikščiojimą šįkart dokumentavau ne žodžiais, bet nuotraukomis.

Išlipau iš tramvajaus ir pirmiausiai nuėjau į mylimą knygyną - kavinę Schakespeare and sons.

Pavarčiau knygas, pačiupinėjau taip išgirtą Harari knygą Homo Deus, o pamačius, kad ji kainuoja pigiau, nei ką tik išleista lietuviškai, netgi susigundžiau nusipirkti. Paskui palaikiau rankose Knausgaardo knygą, bet ir ją padėjau, nes tikslas šiandien yra paslampinėti, o ne pirkti. Pavarvinau seilę į dešimties rūšių beigelius, tačiau neradus tuščio staliuko, prie kurio galėčiau išgerti kavos, išėjau lauk ir pasukau Grunberger gatve. Nors oras buvo visiškai prastas, kartais iš dangaus nukrisdavo snieguoti lašai ir lauko staliukai stovėjo tušti, žmonių vaikštinėjo visai nemažai. Daugelis kavinių vis dar siūlė brančą (brunch), kitos - dienos pietus, tačiau alkio dar nejutau, todėl žingsniavau dairydamasi į žmones, vitrinas ir išpaišytas sienas tolyn.

Boxhagenerplatz, kaip ir kiekvieną sekmadienį, vyko blusturgis. Tai vienas iš didžiausių ir populiariausių blusturgių Berlyne (po Mauerparko, aišku). Lietus buvo išvaikęs dalį pardavėjų, bet panašu, kad pirkėjų užteko. Po blusturgius mėgstu pasivaikščioti ir pašaudyti akimis po pačius keisčiausius prekystalius. Žiūriu, kaip panelė matuojasi paltą, kita derasi dėl dviračio, vaikai kaulija senų Lego žmogeliukų, senukas matuojasi seną fotelį. Stabteliu prie plokštelių, paskui prie knygų už eurą stendo, sušalus rankom, einu toliau.

Dar akis užkliūna už senovinio kryželiu smulkiai siuvinėto skaitančios bajoraitės portreto, pagalvoju, kad mielai tokį pasikabinčiau ant sienos, nors ir niekaip nedera prie esančio namų interjero. Kainuoja jis 25 eurus, aš tiek neturiu, tad apsisuku ir einu tolyn. Praeinu pro Späti - taip vadinamos visą naktį ir sekmadieniais dirbančios parduotuvės, kuriose rasi kokio tik nori alaus, sulčių, užkandos, tabako, kavos. Jos dirba tada, kai kitos parduotuvės užsidaro ir yra tapę neatsiejama Berlyno dalimi. Jų mieste yra virš tūkstančio. Ir dažnoje paslaugus pardavėjas čia pat atkimš perkamą alaus butelį, nes būtent to dažniausiai čia ir užsuka Berlyno, kuriame, kaip ir visoje Vokietijoje, sekmadieniais parduotuvės  nedirba, gyventojai. Bet aš perku limonado Club Mate butelį ir sušilusi einu toliau.

Išeinu į Simon Dach gatvę - tai gatvė turinti didžiausią barų ir restoranų tankį. Vasaros savaitgalių naktimis čia beveik neįmanoma rasti laisvą staliuką, tačiau šį sekmadienį, aišku, staliukų kiek nori. Happy hour čia tęsiasi visą parą, tad užsukus į indų restoraną čia įmanoma už dešimt eurų gauti lėkštę skanaus maisto, ir Mohito. Bet aš nesusigundau, žingsniuoju toliau link Revaler gatvės, kur ir yra riedlenčių treniruočių salė.

Čia, Raw gelande, buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse naktį žmonių dešimtkart daugiau, nei dieną, nes čia įsikūrę net penki žymūs naktiniai klubai ir jaunimas mėgsta čia ateiti pasitrinti. Tie, kas neturi pinigų klubui, atsineša Späti pirkto alaus. Sekmadieniais čia vyksta blusturgiai, bet šiandien nėra nei pardavėjų, nei pirkėjų.

Užtat karšto vyno taurė tokiu oru - tikras išganymas.

Vos už kelių metrų ir riedlenčių parkas, mano vyrai vis dar treniruojasi, o aš pagaliau šiltai prisėdu ten pat veikiančioje kavinėje su kava ir knyga.