Vienos pasakiškos kelionės pradžia

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vieną kartą, ne taip ir seniai, viename gražiame mieste, kuriame tarp bažnyčių bokštų nardė angelai, gyveno rašytoja, kunigas ir fotografas. Vieną gražią dieną varpams skelbiant vidurdienį, jie susėdo ant kalno po trimis kryžiais, žvelgė į apačioje stūksančius bokštus, raudonus namų stogus, saulės atspindžius languose, mažas gatveles su skubančiais žmonėmis, matė, kaip paukščiai kyla į dangų nešdami snapuose žmonių raudas ir prašymus. Jie buvo savaip laimingi - visi darė tai, ką geriausiai moka ir kas teikia didžiausią džiaugsmą, - bet visų širdyse gyveno ilgesys.

“Labai gražus mūsų miestas, - pasakė tada fotografas. - Įamžinau įvairiausius jo veidus, mačiau jį piktą ir nuliūdusį, mačiau giedrą ir besidžiaugiantį, mačiau susirūpinusį ir švenčiantį. Tiek daug jį fotografavau, kad, atrodo, visus jo bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną apgamą ir plaukelį mintinai žinau. Neiškeisčiau jo į jokį kitą miestą, bet vis dažniau pagalvoju, kad labai norėčiau patirti ką nors nauja, iškeliauti į platų pasaulį, sutikti kitus žmones, pamatyti kitokius akmenis, su fotoaparatu pagainioti kitų formų debesis. Galbūt net norėčiau sutikti kokį nors angelą ar miško dvasią ir iš jų pasisemti įkvėpimo“.

“Nemažai pasaulio apkeliavau, daug gražių miestų regėjau, bet man irgi labai gražus mūsų miestas, jo žmonės ir Dievo namai, - sakė kunigas. Pažiūrėk, kiek bokštų stiebiasi į dangų, paklausyk, kaip gaudžia jų visų varpai vidurdienį ir kaip pamaldžiai vaikai sudeda rankutes eidami komunijos. Bet kartais ir man kyla noras trumpam iškeliauti ten, kur susitinka žemė su dangumi, pasivaikščioti su Dievu ant begalybės krašto ir nusileisti su juo į apsamanojusį dugną, paklysti tarp medžių, kurių net trise neapkabintum, pririnkti pamokančių istorijų, kurias paskui galėčiau pasakoti parapijiečiams ilgais žiemos vakarais“.

“O aš norėčiau tiesiog eiti su jumis, žiūrėti, kaip kunigas klampoja po liūną, o fotografas gaudo debesis, norėčiau klausytis jūsų istorijų ir pamatyti pasaulį jūsų žvilgsniu, išgirsti žmones jūsų ausimis“, - tuomet sakė rašytoja. O slapta vylėsi iš kelionės pašnekesių parašyti knygą, kurią perskaitę žmonės užsimanytų keliauti ir svajoti, kuri įkvėptų jiems džiaugsmą ir norą kurti, suteiktų viltį ir paguodą.

Ir jie sutarė, kad stojus antram rudens mėnesiui, kai savo kieme sumažėja darbų, o pasaulis nusidažo ryškiom spalvom, kai šviesa nebe tokia ryški, o debesys išskleidžia visą savo žavesį, kai nuo vakarų pučiantys vėjai vis dar atneša šilumos gūsius, jie užsidės storapadžius batus, pasiims apsiaustus ir iškeliaus kartu ten, kur vėjai gainioja debesis ir miškų dvasias.

Grįžusi namo rašytoja atsivertė knygą, kurioje surašyta daug maršrutų, ir rado viduryje Europos tokią vietą, kur prieš milijonus metų tyvuliavo jūra, o besiplakantys vandenys nešiojo smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus liko stovėti smiltainio uolos, iškilusios nelyg dangoraižiai, nenuilstamai žavinčios keliautojus iš viso pasaulio. Net ir dabar čia nėra didelių miestų ir gamyklų, neskraido lėktuvai ir nėra greitkelių. Čia gali eiti kelias dienas miškais ir tarpekliais nesutikdamas žmonių, čia auga šimtamečiai bukai ir gamtos kaltu išskaptuotos gražiausios skulptūros, čia upė lyg pririštus aitvarus gainioja debesis, velniai vis dar šoka malūnuose, o mažuose nameliuose už mažų langelių su didelėmis gėlėmis vis dar gyvena pasakų personažai.

Ji pamanė, kad nuėję keliu, vedančiu pro miškus ir upelius, kylančiu į kalnus ir besileidžiančiu į pelkes, einančiu pro tiltus ir pilis, pro žmonių ir gamtos sukurtus paminklus, kiekvienas ras tai, ko ieško – kunigas prisižiūrės dieviškų stebuklų, fotografas padarys daug gražių nuotraukų, o ji grįžusi parašys pasaką.

(tekstas, parašytas Naconalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų parodai "Menininkų keliu Ever su kunigu A.Toliatu". Paroda veikia penktadieniais (17-19 val) ir šeštadieniais (13-19 val) Šv.mergelės Ramintojos bažnyčioje Vilniuje iki vasario 2 d.