Maži svarbūs Jodi Picoult dalykai

Jodi Picoult yra viena žymiausių ir daugiausiai knygų parduodančių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurios pristatinėti nei Lietuvos, nei kitų šalių skaitytojams nebereikia. Jos romanai priskiriami populiariajai literatūrai, tačiau nagrinėja visa nepopuliarias temas. Rašytojos sąskaitoje 24 romanai, išversti i 35 kalbas, o pardavimo skaičiai siekia 15 mln. kopijų. Patekti į jos knygų pristatymą nelengva, nes jų Europoje būna tik vienas kitas. Autorė sako nevažinėjanti po knygų muges ar festivalius, nes kitaip neturėtų laiko rašyti. Turbūt tai ir yra jos sėkmės receptas, nes kitaip išleisti kasmet po naują knygą turbūt būtų neįmanoma. Į Berlyną rašytoja atvažiavo pristatyti ką tik vokiškai išversto savo naujausio romano “Maži svarbūs dalykai”, kuris prieš metus pasirodęs Amerikoje labai ilgai laikėsi geriausiai parduodamų sąrašuose ir kurį kritikai įvertino kaip vieną geriausių jos kūrinių. Beje, autorė išsitarė, kad jis jau yra ekranizuojamas, o vieną pagrindinių herojų vaidins Julia Roberts. Pavyko sužinoti, kad romanas jau yra išverstas į lietuvių kalbą ir pasirodys dar prieš Kalėdas.

Susitikimas su Jodi Picoult prasidėjo nuo klausimo, kodėl ji, taip puikiai valdanti plunksną, nerašo populiarių meilės romanų, bet nagrinėja skaudžias ir visuomenėje nepopuliarias temas, kodėl kiša nosį į tyrimus, kur pašalinis žvilgsnis nepageidaujamas. Autorė nusikvatojo ir atsakė, kad visus tuos dvidešimt penkerius metus ji rašo tai, kas jai pačiai aktualu ir ką pačiai skauda. Pirmasis jos romanas buvo apie paauglės pabėgimą iš namų, apie ką ji pati ne kartą svajojusi, kitas buvo apie tai, kaip mama palieka vaiką ir pabėga į Meksiką, kas jai ne kartą sukosi mintyse, auginant pirmąjį vaiką. Paskui prasidėjo temos kaip meilė, išdavystė, vaikų ligos, paauglių problemos, eutanazija. Jeigu ties viena ar kita problema jai kyla klausimas “Kas, jeigu” ir jei jis neduoda ramybės kelias savaites, ji žino, kad rašys apie tai romaną. “Mano knygos yra mano gyvenimo traukinys”, - sako autorė, paskutiniame romane paliečianti rasizmo problematiką.

Pasak autorės, į naujo romano temą ji gilinasi nei daugiau, nei mažiau – du metus. Per tą laiką perskaito šūsnį mokslinės literatūros, sėdi archyvuose, kalbasi su žmonėmis, važiuoja į skirtingas romano veiksmo vietas. Naujausiame romane juodaodei akušerei baltasis vyras neleidžia prisiartinti prie savo kūdikio tiesiog dėl rasinių įsitikinimų, ne dėl abejonių jos kompetencija. Autorė sako, kad nepaisant to, kad tai romanas su sukurtais personažais, visos papasakotos istorijos tikrai yra kažkam nutikę, ji nei vienos neišgalvojusi. Istorija atskleidžiama keliais balsais – tėvo nacio, ką tik pagimdžiusios mamos, juodaodės akušerės, teisininko. J.Picoult pasakojo, kad tikrai rado kelis buvusius nacius ir privertė save išklausyti jų gyvenimo istorijų. Jos buvo tokios baisios, kad rašytoja po kiekvieno interviu turėjo lįsti po dušu ir nusiplauti neigiamas emocijas. Į knygą sudėjo tik dalį jų, nes nenorėjusi kankinti skaitytojų. Ji taip pat turėjo daug bendrauti su juodaodžiais, kad suprastų ką reiškia būti kitos spalvos moterimi.

“Romanas ne vien apie rasizmą, bet apie tėvus ir vaikus. Visi romano personažai, visos situacijos yra nulemtos tėvų ir vaikų santykių, kurie įtakojo vėlesnius visų veikėjų sprendimus, - sakė autorė ir pridūrė, kad pati tuo karštai tikinti.

Romano į lietuvių kalbą vertėja Irena Buivydaitė sakė, kad jai versti Jodi Picoult knygas visada labai įdomu. “Gali mintyse ginčytis su autore, nesutikti su jos nuomone, bet tikrai neliksi abejingas, nes ji visada užkabina labai svarbias moralines problemas, kurios neturi vienareikšmiško, visas puses tenkinančio atsakymo, bet verčia mąstyti, pasverti savo įsitikinimų svarumą (ar ne) ir ieškoti geriausio sprendimo būdo”, - brūkštelėjo ji man, kai pasakiau eisianti į susitikimą.

Jodi Picoult knygos pristatymas užtruko pusantros valandos ir jo pabaigoje autorė teigė, kad mes visi esame šiek tiek rasistai, nes vien pasakyti, kad aš turiu juodaodį draugą neužtenka. Pasak jos, norint šiek tiek suprasti ką reiškia rasizmas, reikia nueiti į vietas, kur tu būsi mažuma, reikia skaityti daugiau kitų rasių rašytojų, reikia įsijungti į jų bendruomenių veiklą, reikia pakviesti juos atviram pokalbiui. be to, rasizmas plačiąją prasme - tai ne vien kitos rasės žmonių nemėgimas, tai tiesiog neapykanta kitokiam. Autorė kalbėjo su tokiu entuziazmu, kad galėtų būti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip pristatyti knygas, kad renginys nevirstu dviejų žmonių pasišnekučiavimu ant scenos, bet sujudintų visus susirinkusius. Ji nevengė ir skaudžių politinių temų, pasakė, kad jos šią knygą apie neapykantą kitokiems pirmiausiai turėtų perskaityti visi, balsavę už D.Trumpą, kad suprastų kur tai nuveda. Ji prisipažino ir tai, kaip skaudu jai buvo pamatyti žiniose reportažą iš praeitą savaitę vykusios ekstremistų demonstracijos Varšuvoje. Ji sakė nebesuprantanti, kodėl pasaulis taip greitai ritasi atgal į šešiasdešimtuosius, kai buvo tiek daug politinės ir rasinės neapykantos vienas kitam.

O aš, gavusi autografą ir galimybę kelias minutes pakalbėti su autore, ėjau namo galvodama, kad labai norėčiau pabūti tokiame lietuviškos knygos pristatyme, kur autorius nebijodamas griebtų skaudžią temą ir išsakytų savo pilietinę poziciją.