Kai visi organizmo varžteliai sukasi kaip priklauso, net
nesusimąstome apie juos. Bet tik kuri nors mūsų detalė sugenda,
susidėvi, pakliūna į avariją, pasaulis aplink mus apsiverčia.
Užteko, vedžiojant knygų mugės svečius, nelaimingai nusprūsti
nuo laiptų, ir mano elgesys bei įspūdžiai apie knygų mugę
iškart tapo kitokie. Pradent tuo, kad supratau, jog piko valandomis
judėti mugėje, nenorint, kad kas nors užliptų tau ant kojos,
beveik neįmanoma. Baigiant tuo, kad per stovimą mero priėmimą
Rotušėje pasiprašiau kėdės, nors padavėja man atsakė
nešiojanti tik vyną.
 |
| Pas mamą ant sofos ilsinant koją po mugės |
Tik dėl kojos traumos teko sužino labai daug naujų dalykų,
kurių gal net mielai būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, nieko juk
nebūtų nutikę, jei nebūčiau sužinojusi, koks modernus dabar
Lazdynų ligoninės priėmimo punktas, kokia moderni aparatūra ten stovi ir kaip ji
tik padidina kontrastą su senoviškai nemandagiais gydytojais.
Būčiau mielai nežinojusi, kad šalia rentgeno kabineto, kur
liepiama laukti išrašo, nėra elementarios kėdės, lyg tai būtų
ne kaulų, o madų fotografo kabinetas, kur poničkos gali kelias
minutes ir pastoviniuoti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų pasisekę
pakliūti pas “Pragaro ambulatorijos” autorių, įspūdžiai būtų
kur kas geresni, tačiau jis ilsėjosi po naktinės pamainos. Dabar,
išėjusi iš vokiško daktaro kabineto sutvarstyta, nešina
receptais, įtvaru ir siuntimais procedūroms pagalvojau, kad mažų
mažiausiai daktaras galėjo liepti seselei mano pamėlusią koją
sutvarstyti, o ne pasakyti koridoriuje, kad per mėnesį sugis, jei
nevaikščiosiu.
 |
| Lietuviška vakarienė su F.Miralles ir K.Webb |
Tačiau, jei ne kojos trauma, būčiau nežinojusi, kokių
mandagių ir įdomių taksistų besama. Su vienu dalinausi savo
sumuštiniu, kitam aiškinau kur Vilniuje yra Žvėrynas, (jis buvo
ką tik iš Londono tėvynėn grįžęs nevilnietis), dar su kitu,
sumaišiusiu gatves Vilniuje, kalbėjomės apie Berlyną, nes jis
penkis metus vežė ten lietuvius autobusu. Ketvirtas buvo filologas
ir mes taip įsikalbėjom apie knygas, kad net nenorėjau išlipti iš
mašinos. Penktas buvo verslininkas, vairuojantis automobilį tik dėl
to, kad turįs laiko. Šeštas, vežęs mane iš ligoninės, mano
dukros paklausė, ar ji turinti antrankius, nes panašu, jog mane
reikia prirakinti prie lovos, kaip ir liepė daktarai. Septintas,
vežęs į LRT, kur kalbėjau radijo laidoje “Kasdienybės
kultūra”, spėjo man papasakoti, kaip dirbęs kažkokių
Folksvageno detalių fabrike Vokietijoje, o aštuntas, vežęs mane
namo po “Emilijos iš laisvės alėjos” filmo, gyrė lietuvišką
kiną ir keikė lietuvišką valdžią. Devintasis norėjo
padiskutuoti su manim apie Trumpo ir Merkel santykius ir išraustas
Vilniaus gatves.
Buvo tik vienas, jaunas ir mažiau mandagus taksistas, vežęs
mane po vakarinio renginio Valdovų rūmuose namo ir pasiūlęs su
juo pasivažinėti po miestą ilgėliau. Tačiau pasidžiaugiau bent
tuo, kad mano atsisakymą jis suprato iš pirmo karto ir balso kelti nereikėjo.
Pridėsiu tai į nuotykių, o ne grėsmių skyrelį, nusprendžiau
išlipusi.
 |
| Tipiška autorių nuotrauka iš mugės su savomis knygomis |
Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi ne tik sumažėjusiomis taksi
kainomis, bet ir visomis tomis atsitiktinėmis pažintimis. Netgi
sugalvojau, kad gautųsi įdomus apsakymas ar bent žurnalistinis
tyrimas, jei dešimčiai taksistų užduotume tą patį klausimą.
Arba jei jų paklaustume ko nors labai asmeniško, sužinotume
daugybę istorijų, nes, pasirodo, pakalbinti, jie mielai pasakoja.
Apie netikusias žmonas, apie po penkerių metų, praleistų svetur,
čia užplūdusią depresiją, apie neįgalaus vaiko slaugymą, apie
pomėgį iš kelionių parsivežti sudžiovintos duonos gabalėlius,
apie keleivius, ypač tuos, kurie paprašo išlipti parūkyti, kad
galėtų pasimylėti ant galinės sėdynės.
Šiaip naujų siužetų prigaudžiau tiek, kad mielai galėčiau
jais pasidalinti. Vakarieniaudami su mugės svečiais F.Miralles ir
K.Webb netgi pažaidėm žaidimą kaip per penkias minutes sugalvoti
siužetą naujam romanui. Pasirodo, reikia užduoti klausimą – o
kas, jeigu dabar... ir tada savęs neribojant šauti bet kokį
atsakymą. Perskaitęs tą atsakymą, Francesc ėmė vystyti mintį,
uždavė dar kelis klausimus ir po dešimties minučių mes turėjome
visai neblogą storyline. Kitas pratimas buvo toks – ant vienos
lapelio pusės parašai klausimą, ką norėtum sužinoti apie save
(pvz: kodėl aš taip nemėgstu saldumynų?), o ant kitos pusės
užrašai pirmą į galvą šovusį atsakymą į kažkieno kito
klausimą (pvz: nes tau reiktų pagaliau paskambinti mamai). Panašius
žaidimus žaidėme vaikystėje, atsakydami į klausimus kas, su kuo,
kada, kur, ką veikė ir užvyniodami savo atsakymą, kad kitas
nepamatytų. Pasak katalonų rašytojo, iš atsitiktine tvarka sudėtų
klausimų ir atsakymų galima parašyti pirmą naujo romano sakinį
ir žiūrėti kur jis nuves.
 |
| Su Keistotekos Ponuliu |
Kai dabar prisimenu, tie pokalbiai su svečiais apie rašymo
virtuvę, apie nesėkmę patyrusius romanus, apie Hario Poterio ir
pilkų atspalvių fenomenus, apie nesamus bestselerio sėkmės kodus,
apiie socialinių tinklų įtaką pardavimams, apie keliones,
sutiktus žmones ir atrastus miestus, apie moteriškus romanus ir
skaitymo lengvumą, įsirėžė mano atmintyje daug giliau, nei iki
šiol mane taip žavėjęs knygų mugės šurmulys ir toks didelis
knygų tankis. Knygų mugė man šiemet tapo darbo vieta, o dėl
ribotos judėjimo galimybės knygų nusipirkau tik Tyto Albos ir
šalia jų esančiuose stenduose. Kažkodėl didesnį įspūdį
paliko netyčia Užupyje, kartu su Francesc ir jo drauge Anna
aptiktas knygynas Keistoteka, pažintis su jo įkūrėja Gintare ir
katinu Ponuliu. Išverčiau be proto kates mylinčiam rašytojui
kelias katiniškas istorijas ir pažadėjau čia būtinai sugrįžti.
Tiek Berlyne, tik Paryžiuj, tiek kituose miestuose mėgstu užeiti į
mažus privačius knygynus ir džiaugiuosi, kad jų randasi
Lietuvoje. Ir kad užkalbinta knygyno šeimininkė nepažvelgė
įtariai, kaip nutinka dideliuose knygynuose, o nuoširdžiai
dalinosi savo istorijomis.
O mugė kaip mugė – visko daug, netgi pernelyg daug, kaip ir
kasmet. Net pagalvojau, jei būtų galima tuos susitikimus su
autoriais sukišti ne į keturias dienas, o išdėstyti metuose,
Vilniuje būtų labai intensyvi literatūrinių renginių programa.
Bet per kelias dienas tiek jų neapibėgsi. Ypač, kai nepabėgi. Ir,
galiausia, trečiame jau nebeklausysi kas kalbama. Dalis žmonių ir
nesiklausė – naršė telefonuose, vartė ką tik įsigytas knygas,
plepėjo su draugais.
 |
| Su Vaiva Rykštaite ir Rūta Mataityte |
Bet vis tiek buvo smagu. Smagu sutikti senus draugus, smagu
susipažinti su naujais. Kai nebegali paeiti, bendrauji su tais,
kurie tave patys susiranda ir džiaugiesi, kad jų tiek daug.
Džiaugiausi, kai tikrą lietuvišką bestselerį išleidęs tikras
kunigas A.Toliatas vaišino mane ne tik obuoliais, bet ir lietuviška
duona ir sūriu iš Monblano ir net, atradęs laiko tarp autografų
raitymo, pasakojo apie kopimą į aukščiausią Europos viršukalnę.
Džiaugiausi aplankiusi audiateka.lt stendą ir susipažinusi su
knygų garsinimo komanda – anonsuoju, kad mano “Berlyno romaną”
bus galima greitai ne tik skaityti, bet ir klausyti. Buvo smagu
įsigyti naują V.Papievio knygą iš naujai įsikūrusios leidyklos
Odilė (sėkmingo starto jiems). Buvo smagu pristatyti knygas su
kolegėmis iš tolimų kraštų - R.Mataityte iš Oslo ir V.Rykštaite
iš Havajų. Buvo smagu nusifotografuoti su AM muzikos salėje.
Buvo
baugu, bet įdomu moderuoti pokalbį su Francesc Miralles
pilnutėlaitėje salėje ir dar filmuojant LTV (gaila, kad ne visiems
užteko ausinių). Nustebino, kad žmonės tokiais kiekiais perka
knygas. Nustebino, kad ateidami jie tvirtai žino ko nori, kad į
renginius eina pasiskaitę ir pasiruošę. Pasak Francesc, Ispanijoj
į knygų pristatymus ateina 20-30 žmonių, iš kurių pusė –
draugai ir giminės, o jei nuperkamas 2000 tiražas, knyga laikoma
sėkminga. Bet atminkime, kad ispanų yra daugiau nei 12 kartų
daugiau, nei lietuvių. Pamenu praeitais metais rusų rašytojos
Marinos Stepnovos nuostabą, kai ji pamatė pilną salę. Ji taip
jaudinosi, nes tiek žmonių knygos pristatyme ji dar niekada
neturėjusi net Rusijoje, kuri, kaip mes žinome, yra labai didelė
ir kurioje autorė yra labai populiari. Praeitais metais apsilankiau
Leipcigo ir Frankfurto knygų mugėse ir galiu patvirtinti, kad
susitikimai su autoriais vyko mažesnėse patalpose, nei didžiausia
Litexpo salė.
 |
| Su bestselerio autoriumi, kunigu A.Toliatu |
Vilniaus knygų mugė tikrai yra fenomenas. Kaip ir lietuviškų
knygų pardavimai. Pasirodo, žmonėms reikia ne vien duonos ir
pamokslų (A.Toljato “Žmogaus ir dievo metai” turbūt galima
pavadinti perkamiausia mugės knyga), bet ir meilės romanų,
užsienio autorių bestselerių, lietuvių autorių esė, įvairaus
amžiaus vaikiškų knygų ir tų, iš kurių galima kažko išmokti.
Ir mačiau daugybę žmonių, kurie pirko naujienas, o ne šlavė
nukainuotų skyrelius. Ir šypsojausi net žinodama, kad pusė tų
nupirktų knygų rinks dulkes ant lentynos ir primins apie knygų
mugės svaigulį.
 |
| Su AM |
 |
| Su Rimantu Kmita |
 |
| Su populiaria britų rašytoja Katherine Webb ir Francesc Miralles |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą