2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Leipcigas: prisistatymas pasibaigė


Tuose kvadratėliuose buvo paslėptos knygos
(Straipsnis spausdintas "Literatūra ir menas" savaitraštyje)

Ketvirtadienį aštuntą ryto Berlyne įlipu į pilnutėlį Sonderzug - specialų reisą, vežantį knygų mylėtojus į Leipcigo knygų mugę. Įsivaizduojat – tai traukinys pilnas rašytojų, leidėjų, iliustratorių ir kitų, kuriems knyga yra ne šiaip tik knyga, bet darbo priemonė, įrankis ar objektas. Tokį traukinį su visais keleiviais intelektualais Stalinas mielai būtų pasiuntęs tiesiai Sibiro kryptimi. Iki Lietuvos stendo atidarymo mugėje lieka trys valandos.

Traukinys senoviškas, pirmos klasės kupė sėdynės išmuštos raudonu aksomu, kaip seno teatro kėdės. Pajuntu, kad spektaklis prasideda. Lengvai užsimezga pokalbis su kaimynais, nes juk galiausiai visi mes tame traukinyje esame kolegos. Šveicarijoje gyvenantis vyriškis vadovauja agentūrai, kuri padeda autoriams patiems leisti knygas – tai yra jie užsiima savilaida.

Iš traukinio Leipzig Messe stotelėje išlipusi minia plūsta į didžiulį mugės pastatų kompleksą ir rikiuojasi eilėje prie bilietų. Aš lipu laiptais į spaudos centrą. Įsipilu kavos ir trumpam prisėdu, norėdama dar kartą susidėlioti svarbiausius renginius į savo programą. Iki Lietuvos stendo atidarymo likusi valanda.

Kad įsivaizduotumėte, kokie Leipcigo mugės plotai, pasakysiu, kad nuo spaudos centro iki kitame gale esančios ketvirtos salės, kur įsikūręs Lietuvos stendas – netgi daugiau nei kilometras. Gerai, kad ketvirtadienį priešpiet nereikia brautis pro tokias minias, kaip penktadienį (kiek žinau, šeštadienį minia dar labiau sutirštėjo). Lietuvos stendą surandu likus dešimčiai minučių iki oficialaus jo atidarymo. O surasti nelengva, nes LITAUEN užrašas kabo palubėse, kur joks praeivis nepakelia akių. Ir kažkodėl nususuktos raidės į priešingą pusę – iš ten, kur plūsta žmonės, jį reikia skaityti nuo antro galo. Jei ne šalia esantis Lietuvos turizmo stendas su atpažįstamomis spalvomis, būčiau turbūt prabėgusi pro šalį.

Visi jau čia: ministrė, ambasadorius, mugės vadovas, pažįstami ir nepažįstami rašytojai, vertėjai, leidėjai, vokiškosios lietuvių bendruomenės atstovai. Pamatę išrikiuotas taures, stabteli ir atsitiktiniai praeiviai. Vos atpažįstu iš po balkšvai pilkų vienodų palaidinių kyšančius Lietuvos kultūros instituto atstovių veidus, įsitempusius, kad tik viskas sklandžiai praeitų. Prisėdu kitoje, neparadinėje stendo pusėje, nes stovėti minioje dar neleidžia skaudanti koja. Kalbų negirdžiu, tik plojimus. Energingus Subtilu-Z atliekamos muzikos garsus. Matau, kaip prie sienelės rikiuojasi uniformuotos merginos, kaip jos vienu metu pasuka kvadratėlius, ant kurių parašyta Fortsetzung folgt.

Šį šūkį lietuviai verčia kaip “Prisistatymas tęsiasi” ir juo norima pabrėžti, kad Lietuva tęsia tai, ką pradėjo prisistatymu prieš daugelį metų Frankfurto knygų mugėje. Tačiau jį galima ir išversti kaip “Pratęsimas bus”, tai kaip ir reikštų, kad čia tik pradžia, o mes nenuleisime rankų. Sutinku, šūkis prasmingas, apgalvotas, bet taip giliai užkoduotas, kad jo vokiečiai iki galo nesuprato. Berliner Zeitung pirmadienį apžvelgdami mugę spėliojo, ką norėta tuo šūkiu pasakyti – pratęsimas kur, klausia jie ir čia pat sako, kad Lietuvą nuo 1990 metų paliko milijonas jaunų žmonių. Tuo pačiu pavadinimu išleistą aukštos poligrafinės kokybės knygą, pasakojančią apie Lietuvos šimtmetį ir dalinamą stende, laikraštis pavadino prabanga.

Po giliais klodais buvo paslėpta ir stendo idėja. Kaip prisimenu, pernai Leipcigo mugėje Lietuvos renginyje buvo pasakojama, kad stendas bus panašus į traukinį ir atvaizduos Lietuvos šimtmečio etapus. Nežinau, ar pasikeitė koncepcija, ar dailininkas, bet originalus, baltas ir švarus iki sterilumo stendas labiau priminė erdvėlaivį. Estetiškai išgrynintoje erdvėje nebuvo nieko nereikalingo, nebuvo net ... knygų. Jos buvo paslėptos sienelėje esančiose lentynėlėse, kurias reikėjo pasukti, kad rastum knygą. Orginalu, tačiau mugėje, kur iš lentynų ir taip virsta milijonai knygų, daugelis praeivių patingėdavo žaisti slėpynių. Lietuvos delegacijos kai kurie nariai taip pat sakė, kad stendas labai gražus, architektai ir dizaineriai tikrai negailėtų jam savo komplimentų, bet praktiškai jis buvo mažai naudingas, nes nebuvo vietos knygoms. O apie ką, jei ne apie knygas, pirmiausiai turėtų pagalvoti knygų mugės stendo autorius?

Lietuvių autorių knygos eksponuojamos leidyklų stenduose
Pasigedau ir Lietuvos užrašo aiškiomis, ryškiomis raidėmis, kad iš tolo būtų matyti, kad čia pagrindinės mugės viešnios stendas. Pasigedau ryškių plakatų su autorių knygomis, kad visiems dar kartą priminti kiek daug mes jų jau turime išleistų vokiškai. Pasigedau knygų, kurios dar nėra išverstos į vokiečių kalbą. Pasigedau nuotraukų albumų ir vaikiškų knygų. Tikrai manau, kad ne vieno ranka būtų išsitiesusi pavartyti Kakės makės nuotykių, tegul ir lietuviškai. Tokiame dideliame stende taip pat galėjo vykti renginiai, autorių prisistatymai ir vieši skaitymai, kaip tai vyko kituose stenduose, tada baltos kėdutės būtų užimtos klausytojų, o ne šiaip pro šalį einančių pavargėlių. Šalia gal buvo galima pardavinėti lietuvišką alų ar girą ir taip padengti bent dalį išlaidų. Greta įsikūręs Austrijos stendas buvo įrengęs kavinę, kurioje buvo ir knygų, ir scena su skaitančiais autoriais, ir kurioje visada buvo pilna žmonių. Kitoje pusėje esančiame šveicarų stende taip pat nuolat vyko renginiai, o juos klausant buvo galima vartyti knygas.

Tačiau čia ne kritika, tik stebėtojo pastabos, kurios gal pravers Lietuvai prisistatant Londone kitais metais. Nepaisant paburbėjimų, šis Lietuvos dalyvavimas Leipcigo knygų mugėje sulaukė labai daug atgarsių ir yra visomis prasmėmis pavykęs renginys. Gal net įvardinčiau jį kaip apskritai sėkmingiausią Lietuvos pasirodymą tarptautinėje arenoje. Visi didieji vokiški leidiniai atkreipė dėmesį į mūsų šalį, jos istoriją ir daugybę jos rašytojų. Neįkainojamas yra keturių puslapių straipsnis Der Spiegel žurnale arba reportažai per televiziją ar radiją. Dažnai juose – ne vien apie literatūrą, bet apie mūsų istoriją, politiką, kultūrą. Tiek spaudos dėmesio iki tol vienu metu tikrai dar nesame gavę, taip kad sprendimas samdyti vokiečių ryšių su visuomenę atstovę pasiteisino 200 procentų.

A.Šlepiko novelių knygos pristatymas
Mūsų rašytojai dalyvavo 60 renginių. Ir tai buvo ne vien knygų pristatymai, bet ir rimtos politinės ar literatūrinės diskusijos, ne vien mugės patalpose, bet ir visame mieste. Kai kurie sutraukė šimtus lankytojų, kiti bent jau dešimtis. Sudėjus visus, išeitų tikrai ne vienas tūkstantis. Mačiau, kad tai ir didžiulė šventė iš Lietuvos atvažiavusiems rašytojams. Sutikite, jiems irgi smagu pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Nes juk knygos išleidimas vokiškai – tai savotiška sėkmė, moralinis pasitenkinimas. Kai kuriems sėkmingiesiems tai gal taps ir finansine sėkme ir rimtu tiltu į ateitį. Ir už tai, kad kai kurių lietuvių autorių knygas buvo galima rasti miesto knygynų lentynose, turim būti dėkingi Lietuvos specialiam šiųmetiniam statusui mugėje.

Lietuvos kultūros ministrė negalėjo pasakyti, kiek Lietuvai kainavo dalyvavimas mugėje, tačiau sakė, kad į tai žiūri kaip į investiciją. Ilgalaikę investiciją, pasakė ji, suteikdama vilčių kitiems autoriams, šiemet nepatekusiems į knygų fiestą. O kad Lietuva dar turi ką pasiūlyti, tai faktas. Net Frankfurter Algemeine laikraštis rašo pasigedę dviejų lietuviškų bestselerių – R.Gavelio “Vilniaus pokerio” ir K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”.

Jutta Noak su savo romanais
Aš pasigedau ir daugiau autorių. Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja Jutta Noak savo romaną “Petitio” vokiškai išleido pati, nelaukdama paramos (Lietuvoje jį prieš penkerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Ji yra bene žinomiausia lietuvių rašytoja gyvenanti Vokietijoje, Lietuvos rašytojų sąjungos ilgametė narė, Lietuvių vokiečių draugijos LitArt įkūrėja, kultūrinių renginių Hamburge organizatorė. Jos modernistiniame romane “Petitio” pasakojama pusiau vokietės mamos ir dukros istorija ir jų kelias vokiškosios tėvynės link. Tikrai manau, kad vokiečiams būtų įdomios jos įžvalgos anapus sienos ir įspūdžiai iš vokiškųjų lagerių po jos griuvimo. Tai dvi istorijos – mamos ir dukros, jos išsiskiria ir susipina, bet abi ieško savo identiteto, savęs toje besijungiančioje europinėje erdvėje. Autorei, pristatinėjusiai Lietuvą mugėje prieš kelis metus, šiemet neatsirado vietos plačioje renginių programoje, o jos knygai – vietos stende. Nes, kaip ir minėjau, stende buvo eksponuojamos tik griežtai atrinktos ir savo langelius turinčios knygos. O jei stende būtų mikrofonas ir knygų lentyna, vietos būtų atsiradę visiems, ne tik išrinktiesiems. Ir K.Sabaliauskaitę, kuri buvo atvykusi į Leipcigą apsidairyti, galbūt buvo galima pakalbinti čia pat stende, net ir neįtraukus į prieš mėnesius patvirtintą programą.

Aldonos Gustas knygos ir paveikslai eksponuojami šalia
Berlyno dienraštis “Der Tagespiegel” pasigedo lietuvių programoje žymiausios lietuvių komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust, kuri dalyvavo knygų mugės komiksų salėje visai atskirai ir nebuvo įtraukta į delegaciją ir Lietuvos renginius. Gaila, kad Vokietijoje puikiai žinoma lietuvių rašytoja Rūta Šepetys šiemet mugėje negalėjo dalyvauti už Lietuvą. Gaila, kad Aldonos Gustas, kurios eilės ir piešiniai Berlyne yra taip pat gerai žinomi, kaip Jono Meko Niujorke, knygos buvo sudėtos gretimame stende, be jokių sąsajų su Lietuva. Gaila, kad nebuvo pristatomi Lietuvos fotografijos grandai ar gražiausiai iliustruotos lietuviškos knygos. Galėčiau nulenkti dar keturis pirštus su priekaištais, bet to nedarysiu. Nes dalyvavimas mugėj vis tiek davė Lietuvos įvaizdžiui daug daugiau naudos, nei visos strategijos, brošiūros ir filmai kartu sudėjus. Nes dalyvavimas mugėje pareikalavo iš organizatorių labai daug jėgų ir, tikiu, suteikė labai daug patirties, kuri pravers kitąmet Londone.

Po dviejų intensyvių, turiningų dienų dardu atgal į Berlyną patogiai įsitaisiusi greitajame ICE traukinyje, atsiverčiu “Der Spiegel” straipsnį ir kyla toks nesuvaldomas noras parodyti jį kaimynui, sakant, tai mes, tai apie mus, tai netgi apie mane. Nublanksta netgi visi nepatogumai, nemandagumai, nuovargis. Kai kurias pamokas ir aš išmokau – pavyzdžiui tai, kad viešbutį Leipcige per knygų mugę reikia užsisakyti prieš pusmetį, tada neteks nakvoti bendrame hostelio kambaryje.

1 komentaras:

  1. Sveiki, čia yra greitas, skirtas tik tiems, kuriems reikia pokyčių savo meilės gyvenime, tiems, kurie ieško patikimo rašybos rato, kuris padėtų atgaivinti savo žlugusius / griūvančius santykius, taip pat tiems, kurie kenčia nuo įvairių negalavimų. yra tas, kuris yra tikrai universalus, atjaučiantis ir patikimas, kai kalbama apie burtus. Gydytojo Egwali burtų namai yra tinkamas pasirinkimas jums, jums reikia tik kontakto, tada galiu jus patikinti, kad visa kita būtų visiška magija, mano meilės gyvenimas buvo ties žlugimo riba, kol įsakiau meilės užkeikimui, buvo tinkamai laikomasi visų tinkamų procedūrų, kad būtų užtikrinta, jog jis puikiai veikia. Šiandien esu gyvas liudininkas, kad daktaro Egwali burtų magija veikia be jokių pagrįstų abejonių. Štai kodėl aš naudoju visas laikmenas norėdamas pranešti pasauliui apie šį puikų burtų daktarą, kuris sugrąžino ramybę ir vienybę mano namuose. Šiandien kalbėkis su juo ir tavo emocinės nesėkmės bus visiškai išnaikintos.
    Jam tereikia skambučio!

    „WhatsApp“: +2348122948392
    Kurjeris: dregwalispellbinder@gmail.com

    AtsakytiPanaikinti