Iš apsnigtų kaminų besiverčiantys balti dūmai kyla į
papilkėjusį vakaro dangų. Tamsiai baltos spalvos pėdos numynusios
brydę link tualeto. Baltomis kepurėmis pasipuošę juodi tvoros
stulpeliai. Kad ir kaip bežiūrėtum į apsnigtą obelį už lango,
atrodo, kad dvejinasi akyse – nesupranti, ar tai juodas šešėlis
krenta nuo baltos šakos, ar atvirkščiai. Ryškiai juodas paukštis
supasi ant skalbinių virvės. Jei įsižiūrėsi geriau, ant sniego
pamatysi jo ką tik išlukštento kankorėžio trupinius.
Dabar vėl populiarėja nespalvota fotografija. Jaunimas visame
pasaulyje plūsta į kursus, kad išmokti dirbtinai pasendintai
atspindėti šiuolaikinį pasaulį. Pateikti jį naudojant archaiškas
senąsias fotografijos priemones, kurias aš pati kadaise buvau
puikiai pati įvaldžiusi. Nieko nepadarysi, vintažas vėl madoje.
Mano atmintyje Lietuva visada liks juodai balta nuotrauka.
Nostalgiška, meniška, be konkretaus laiko ir vietos, su giliai
atmintin įsirėžusiomis detalėmis, nutylėtais pustoniais ir
šešėliuose pasislėpusia esme. Lietuvoje nieko dirbtinai sendinti
nereikia. Čia yra visko – ir modernaus pasaulio, kuris pralenkia
kitas Europos šalis, ir tikro, autentiško vintažo. Juk čia
nesunkiai gali rasti trobelių su lauko tualetais ir svirtimis
šuliniuose, su prieangyje žiemą gyvenančiomis vištomis, vienoje
lovoje miegančiais trimis vaikais ir dūminėmis pirtimis ant upelio
kranto. Mieste paieškojus dar galima rasti butų su tarybiniais
tapetais, sekcijomis ir DDR gamybos foteliais, gautais pagal talonus
ir išlaukusius, kol vėl sugrįš į madą. Net sostinėje yra kiek
tik nori krosnimi kūrenamų namelių, iš kurių kaminų
vingiuojantys dūmai sklaidosi gretimų devynaukščių balkonuose.
Ne, tikrai ne viską užgožė modernūs biurų pastatai ir brangūs
nauji butai, ne visas gatves užstatė nauji dideli džipai. Ne visi
gyvena loftuose ar turi ant stogo įrengtas terasas, ne visi veža
vaikus į privačius darželius ir perka ekologišką maistą.
Lietuvoje kartais būna netgi labai daug baltos spalvos, bet kai
jau patiki, kad taip tęsis amžinai, ji labai greitai pavirsta į
purvinai pilką. Čia daug daugiau juodų kontūrų ir šešėlių,
čia yra ir pilkoji zona, bet joje visada pasigendu pustonių. Na,
penkiasdešimties atspalvių gal ir nereikia, bet bent keli būtų
visai neblogai. Kalbant fotografiniais terminais, kartais Lietuvoje
norėtųsi nuimti kontrasto ir pridėti ryškumo, ypač tai vidutinei
klasei. Pridėti ne spalvų, bet pašviesinti šešėlius. Norėtųsi,
kad laikraščiai rašytų ne vien apie turtuolius ir nusikaltėlius,
ne vien apie premijų laureatus ir įkliuvusius girtuoklius, ne vien
apie apsivogusius politikus ir degradavusius tėvus, kurių iš tiesų
yra nedaug, bet mes patys kažkodėl juos išryškiname, pamiršę
tuos, kurie užpildo didžiąją dalį Lietuvos paveikslo. Norėčiau,
kad kavinėje matyčiau ne vien jaunus hipsterberniukus su barzdomis,
bet šeimas su vaikais, senukus, o gal į pasimatymą išėjusius
vidutinio amžiaus žmones. Norėčiau, kad bilietas į teatrą ar
koncertą būtų ne prabanga, o normalus dalykas, kaip ir taurė
putojančio vyno jame. Kad vakarienė restorane daugeliui taptų ne
išstenėta prabanga, bet maloniu šeštadienio vakaru. Norėčiau,
kad žmonėms netektų rinktis tarp savaitgalio prie jūros ar vizito
pas dantistą, tarp bilietų į kiną ir naujos knygos, tarp
vakarienės restorane ir naujų batų, tarp gėlių puokštės ir
produktų pietums, nes normaliai dirbantis ir nešvaistantis žmogus
turi galėti leisti sau visus normaliam egzistavimui būdingus
atributus, paverčiančius gyvenimą šviesesniu ir spalvotu.
Norėčiau, kad išskirtinės vaikų auklėjimo įstaigos būtų
skirtos raidos sunkumus patiriantiems ar sveikatos problemų
turintiems, o ne turtingų, bet laiko neturinčių, tėvelių vaikams
ugdyti, kad valstybė gerbtų kiekvieno darbą ir pomėgius, kad
padėtų kūrėjams ir vienišoms mamoms, kad mylėtų visus savo
vaikus. Kad seni žmonės turėtų kur nueiti, kur susitikti ir
pasilinksminti.
Berlyne yra daug turtingų žmonių. Daug ir vargšų. Tačiau
nei tie, nei tie nekrenta į akis, nes miestą užpildo įvairiausių
atspalvių vidutinis sluoksnis – vidutinį darbą, vidutinę šeimą,
vidutinį išsilavinimą turintys žmonės. Jie eina į teatrus ir
koncertus, jie vakarieniauja restoranuose ir linksminasi naktiniuose
klubuose, jie perka parduotuvėse ne tik per išpardavimus, o vaikams
per muges leidžia pasisupti ant trijų karuselių iš eilės ir
neskaičiuoja, kad už kampo yra pigesnio alaus. Jie galbūt nestato
namų ir galbūt netgi neturi automobilio, bet turi kai ką labiau
neįkainojamo – ramybę, saugumo jausmą ir gyvenimo džiaugsmą.
To vidurinio sluoksnio ir pasigendu Lietuvoje. To, kuris
nesikoncentruotų į turėjimą ir turtėjimą, į kito niekinimą
bei naikinimą, bet dirbdamas tai, ką mėgsta ir gyvendamas taip,
kaip moka, vis tik jaustųsi oriai, mylėtų save ir gerbtų kitus,
turėtų laiko šeimai ir draugams, mokėtų linksmintis ir
kūrybiškai paišdykauti.
Nes mes visi esame kaip tos snaigės – unikalių formų ledo
kristalai, kurie susijungę sudarome nerealaus grožio sniego
skraistę. Kuo mūsų daugiau, kuo mes baltesni, tuo šviesesnė
Lietuva, tuo gražesnė nuotrauka. Net jeigu ji ir nespalvota.
Koks šaunus laiškas. Jautriai palietė. Išties, galbūt daugiau atspalvių leistų žmonėms nebesilygiuoti į turtingus ir vargšus, o tiesiog būti, kokie jie yra. Gal tada jauni žmonės nebe taip sureikšmintų materialinę gerovę, vyresni ne taip kompleksuotų dėl savo paprastumo? Bet ar tai įmanoma? Manau, ne. Nagais įsikibus į gyvenimą, vos iškišus galvą iš vandens, kad būtų galima įkvėpti oro, neužtenka, kad pajustum nors šiek tiek ramybės ir saugumo, kurio taip norisi. Aš neabejoju, jog Lietuvoje yra gerai gyvenančių žmonių, dažnai tai lemia sekmė ir prisitaikymas, kitu atveju, dėja negali rinktis net tarp savaitgalio prie jūros ir dantisto. Renkiesi ibumetino tabletę ir viliesi, kad skausmas praeis, nes privalai dirbti, kad turėtum valgyti. Ir jeigu su danties skausmu apsipranti tai su jausmu, kad negali sau padėti susitaikyti neįmanoma...
AtsakytiPanaikintiVintažas, atrodo, tikrai madoj, nes vintažinę batų spintelę į prieškambarį gali net internetu įsigyti :) Tačiau aš kažkaip galvoju, kad kol yra toji karta, kuri gimė šiek tiek prieš nepriklausomybę ar šiek tiek po jos, tol yra tikimybė išlaikyti tą paprastumą - tai dar vis tos kartos, kurios tai vertina. Tik, žinoma, pasaulis kinta beprotišku greičiu ir jaunoji karta gyvena šimtą kartų greičiau, tad tik nuo tos vyresnios kartos priklausys, ar jų vaikai pajus tą paprastumo vertę visko pilname pasaulyje. Tai nereiškia, kad jie turi atsisakyti kažko, ką modernėjantis pasaulis siūlo - tai tiesiog reiškia, kad yra pareiga mokyti atsirinkti, kas tikra, o kas ne.
AtsakytiPanaikinti