Laimingos santuokos paslaptis pagal Allain de Botton

Žymusis rašytojas, lektorius, koučingo mokyklos tinklo įkūrėjas, TV laidų vedėjas, aštuoniolikos knygų autorius, filosofija grindžiantis psichologinius dalykus, Allain de Botton energingu pasirodymu šeštadienį užbaigė šiųmetinį Berlyno literatūros festivalį. Taip jau nutiko, kad šiemet tai buvo vienintelis festivalio renginys, kuriame galėjau dalyvauti. 

Susipažinti su autoriumi norėjau ir dėl to, kad vasarą Tyto alba knygyne aptikau jo labai senai leistą knygą „Romantinis sąjūdis“ už vieną eurą ir, likus savaitei iki renginio, kvatodama ją sukrimtau. Turi žmogus talentą rašyti, lyginti, analizuoti, skaitydama galvojau. Iš esmės jis sukūrė meilės romaną, bet su stipriais psichologiniais ir filosofiniais paaiškinimais kodėl atsiranda nesusipratimai, kaip skirtingose situacijose elgiasi vyrai ir kaip - moterys, kaip suprasti nutylėjimus ir nesusipratimus. Jis nei vieno personažo nesmerkia, kiekvienam, net ir netikusiam, jų veiksmui jis turi paaiškinimą, o jei neužtenka savų žodžių - pasitelkiama garsių rašytojų ar filosofų citatos. Nors perskaičiau labai įdomiai, daugelyje situacijų atradau save ar savo artimuosius, kilo noras pakišti ją skaityti savo vyrui, vis tik šią knygą priskirčiau ne romano žanrui, bet savipagalbos knygoms.

Berlyne buvo pristatomas naujausias Šveicarijoje gimusio ir Anglijoje gyvenančio rašytojo romanas „Meilės taku“, kuriame jis tuo pačiu stiliumi nagrinėja ilgai poroje gyvenančių žmonių santykius. Salė kvatojo ir užsirašinėjo jo citatas. Garbės žodis, labiau jaučiausi, lyg dalyvaudama Comedy show ar TED talks, nei susitikime su rašytoju. Autorius buvo puikiai pasiruošęs. Matėsi, kad jis ne pirmą kartą scenoje. Galbūt net ir šitą pranešimą skaito ne pirmą kartą, nes puikiai žinojo, kur daryti pauzes, kad publika kvatotų, kur pačiam nusijuokti, kur užduoti klausimą. Salę jis valdė lyg patyręs JAV politikas per rinkiminę kampaniją. 

Pranešimas prasidėjo provokuojančiu ir juoktis priverčiančiu klausimu: „gal kartais yra salėje tokių, kurie yra ilgai vedę ir vis dar laimingi?“. Pasak jo, vedybos iš meilės yra labai naujas dalykas žmonijos istorijoje, tai tęsiasi viso labo kokius du šimtus metų. Ir čia, anot jo, labiausiai pasidarbavo romantinės literatūros pradininkai. Pirmas kenksmingas dalykas, kurį jie įteigė – tai, kad kiekvienas žmogus privalo rasti savo antrą puselę, kad egzistuoja neva sielos dvynys ir jį suradus mes būsime laimingi visą likusį gyvenimą. Net ir nieko nedarant. Pasak autoriaus, gal prieš du šimtus metų tai ir buvo įmanoma, nes gyvenimo trukmė nebuvo labai ilga. Be to, romantizmo kūrėjai neturėjo eiti į darbą ar spręsti buities rūpesčių, kaip ir jų herojai. Bet tikras gyvenimas yra kitoks. Niekas neturi tiek laiko gėrėtis gamta, laikytis už rankučių, aptarinėti besikeičiančius metų laikus ar susėdus skaityti poeziją.

Kita romantizmo klaida, kad mylintiems žmonėms nereikia daug žodžių, viskas juk pakankamai aišku ir be jų. Nė velnio, sako autorius. Jei manysite, kad partneris žinos, nujaus ar atspės kaip jūs jaučiatės, bus bėdų. Apie tai reikia kalbėtis. Dar romantikai sako, kad partneris mus myli tokius, kokie esame su visomis dorybėmis ir minusais. O autorius priduria, kad tikrai taip, bet tik pirmus tris mėnesius. Paskui reikia kalbėtis ir ieškoti kompromisų.

Autorius paneigia ir kitą romantikų mitą, kad meilė – tai tobulų žmonių sąjunga, nes tobulų žmonių nėra. Pasak jo, visi esame sudėtingi. Paprasti yra tie žmonės, kurių mes nepažįstame arba pažįstame labai menkai. Nes kai pažįstame iš arčiau, pamatome, kad jiems iki angelų dar labai toli. Allain de Botton sako, kad senovės graikai meilės reikaluose būdavo protingesni. Pasak Platono, meilė – tai išsilavinimas, o ne jausmas. 

Rašytojas sako, kad mokytojai mokykloje nėra tokie griežti kaip mes savo partneriui, mokytojams kartais būna vienodai ar mes išmoksime trigonometriją ar ne. O mes norime būti tobuli ir mokyti partnerį tol, kol jis padarys pažangą. Ir tada dažnai suprantame, kad ištekėjome už idioto. 

Kokias išeitis laimingam gyvenimui siūlo rašytojas? Visų pirma, į partnerį žiūrėti iš humoro pozicijos ir taip pat atlaidžiai, kaip į vaiką. „Žiūrėkite į jį kaip į juokingą nepiktybinį idiotą iš kvailų šeimyninių serialų, pasijuokit iš jo humoro, pasistenkit suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, kaip jautėsi tai sakydamas ir kodėl nesilaikė savo pažado. Kaip bandote suprasti ir pateisinti kalbėti nepradėjusį vaiką“, - sakė jis. Anot rašytojo, pasirengę meilei esame tik tada, kai suprantame, kad visi esame sudėtingi, išprotėję, nelengvo charakterio. 

Palikti partnerį tikrai ne išeitis, sakė jis, ypač tada, kai esame juo nusivylę. Nes iš tiesų tuo metu esame nusivylę savimi ir palikę jį netapsime laimingesni. Jo juokelis apie panašiai pasielgusią Didžiąją Britaniją vėl privertė visus nusikvatot. Pasak jo, ji taip pat netapo laimingesnė palikusi partnerį, nes miegoti ant sofos niekam nepatogu. 

Po renginio visi puolė pirkti jo knygos, prie autografų nusidriekė eilutė, nors jis parašus dalino  konvejeriniu būdu, net nepažvelgdamas skaitytojui į akis. Seminarus apie gyvenimą organizuojančios mokyklos „The school of life“, kurios filialas šį pavasarį atsidarė ir Berlyne, įkūrėjas visą savo pasirodymą buvo atidirbęs iki smulkmenų. Lyg ir nebūtų prie ko prikibti, bet aš pasigedau nuoširdumo. Nebuvo klausimų ir atsakymų apie rašymą, apie kūrybinius procesus, apie gyvenimo suvokimą. Nebuvo netgi pašmaikštavimų apie Berlyną ir jo publiką. Kelis kartus savo kalboje pakritikavęs amerikiečius, jis elgėsi kaip tikras verslininkas, kurio dienotvarkė suplanuota iki smulkmenų, ir kuris rašo ne dėl to, kad jį graužia neišrašyti žodžiai, bet kad nemažėtų pardavimai, kad žmonės plūstų į o mokyklos seminarus, o jis uždirbtų iš pranešimų skaitymo konferencijose. 

Nežinau ar leidyklos Lietuvoje išleis „Meilės taku“ (The course of Love), bet „Romantinį sąjūdį“ rekomenduoju susirasti visiems, kuriems kyla klausimų apie tarpusavio santykius. O aš, įtraukusi į must read sąrašus nesenai jo lietuviškai išleistą romaną „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų pasaulį“, dabar jau suabejojau savo sprendimu. Kai baigiantis renginiui autorius paragino pirkti jo knygas, nes ten pateikti atsakymai į visus mums kylančius gyvenimiškus klausimus, viduje kažkodėl kilo pasipriešinimo banga. Ir kai po renginio radau visą jo tą patį pranešimą žodis žodin patalpinta internete (https://www.youtube.com/watch?v=jJ6K_f7oSdg), supratau, kad gal ir galiu jį gerbti kaip aktorių ar lektorių, bet ne kaip rašytoją, dalyvaujantį Lieratūros festivalio programoje. pasidarė net savotiškai gaila tų 8 eurų, sumokėtų už bilietą. Nepradžiugino nei atsainiai numestas atografas.