Apie išorinį ir vidinį kraustymąsi

Pirmiausiai įkurdinau savas knygas

Kraustymasis – tai ne vien gyvenimas tarp dėžių ir dingusių reikalingiausių daiktų, tai ne vien proto mankšta, bandant prisiminti kur supakavai svarbiausius dalykus ir bandant suprasti save, kodėl kasdien naudojami daiktai atsiduria dėžės dugne, paslėpti po vasariniais batais, pernykščiais žurnalais ar dukart per metus naudojama bulvių tarkavimo mašina. Kraustymasis – tai ne vien spintų revizija ir nuolatinės derybos su savim, kam jau atėjo laikas keliauti į šiukšlyną, o kas laimėjo dar vieną turą pagyventi manojoje draugijoje iki kitos inventorizacijos.

Ne, kraustymasis – tai visai kas kita. Tai visų pirma – didysis chaosas galvoje ir viduje. Jei aplink mane vyrauja chaosas, jis per mano kūną greitai įsismelkia ir vidun. Mes esame visatos dalis, vienis su gamta, erdve ir mus supančiais daiktais ir jei tik susijaukia kažkas šalia, greitai suprantame, kad viduje taip pat pradeda siausti audros, daužytis į krantus, jaukdamos mūsų nuotaikas ir emocijas bei proto balsą, kuriuo pasikliaudavome sunkiausiais gyvenimo periodais.

Bet kraustymasis – tai ir savotiškas svaigulys, keista nesvarumo būsena. Nepriklausai nei senai vietai, nes ten jau nebėra tavo asmeninių daiktų, nei naujai, esi tokioje tarpinėje padėtyje. Lyg lėktuve, kuris skraidina iš vieno žemyno į kitą. Lyg išrauta gėlė, laukianti persodinimo. Ir nors kitas vazonas bus erdvesnis, bus daugiau šviesos, tu žinai, kad prireiks šiek tiek laiko kol ten prigysi.

Ta tarpinė būsena, tas nerealumo jausmas, atmetus visus techninius ir fizinius nepatogumus, man yra lyg dovana. Tuo metu esi absoliučiai laisvas - nuo daiktų, nuo baldų, nuo kaimynų, nuo interneto, nuo naujienų srauto. Visą savaitę esi tarp čia ir ten, nesiekdamas kojomis žemės, neįsišaknijęs niekur. Ir tampa visai nesvarbu kas vyksta pasaulyje, kuo gyvena tavo draugai, koks lauke oras. Sėdi apsuptas daiktų, kurie prašyte prašosi paimami kartu, kol, nebepakentęs jų zyzimo, trenki durimis, išbėgi į kiemą ir neri į miestą ar kokio nors romano puslapius, kad trumpam užsimirštum.

Atskira diena buvo skirta knygų lentynai. Nors didžioji dauguma mano per gyvenimą sukauptų knygų taip ir neišvažiavo iš Lietuvos, pati nesuprantu kaip per tuos ketverius metus apaugau naujomis knygomis taip, kad joms išgabenti prireikė keturių reisų keturiais dideliais lagaminais. Atsisveikint sugebėjau tik su keliais angliškais detektyvais ir iš blusturgio parsitemptais vokiškais romanais, kurių taip ir neatsiverčiau. Na gerai, dar pridėjau kelias kažkieno atiduotas virimo knygas ir išaugtas vaikiškas knygeles.

 Visi gyvenimo patarėjai sako, kad privalome atsikratyti senų dalykų, kad atsirastų vietos naujiems, o kraustantis reiktų išmesti bent jau pusę visokio užgyvento šlamšto. O kas, jeigu aš nenoriu naujų drabužių, nes man mieli mano senieji, jie jau turi istoriją ir vis dar tinkami dėvėti. Kodėl aš turiu atsisakyti perskaitytų gerų knygų, jei lentynoje dar yra vietos – jos mane šildo, stovėdamos lentynoje jos man nuolat primena tas perskaitytas istorijas. Kodėl turiu išmesti savo mylimiausią puodelį ar užpraeitų kalėdų žvakidę. Taigi kraustymasis – tai ne daiktų, o gyvenimo istorijų peržiūrėjimas ir labai rimtas sprendimas kill it or leave it.

Sako, visos permainos skausmingos. Jei permainos nutinka lengvai, jos nieko labai nereikš tavo gyvenime. Gimstame skausme, mirštame dažniausiai irgi, medituojant irgi gelia visą kūną, kaip ir pradėjus sportuoti. Gal todėl kraustymąsi lydi didžiulis fizinis nuovargis, nuo senų namų šveitimo išbrinkę pirštai ir visiškai nualintos smegenys ir atminties ląstelės. Juk persodinamai gėlei irgi tenka pakentėti kol paklius į švarią purią dirvą. Bet dabar, sėdėdama tarp vietos dar neradusių daiktų, noriu, kad ši būsena tęstųsi kiek galima ilgiau. Laisvės būsena, kai aš esu viduryje vandenyno, bet jau matau krantą.

Kai prieš ketverius metus išsikraustėme iš savo puikių namų Vilniuje ir pasukome Berlyno link, buvo nepalyginamai sunkiau. Jau vien atsisveikinimas su praeitimi buvo skausmingas. Teko rauti ne gėlę, o tvirtai šaknis įleidusius medžius. Bet tada patys pasirinkome gyventi daugiau nei pusmetį neutraliuose vandenyse su tiek daiktų, kiek tilpo į seną pikapą mersedesą. Tik jausmas buvo kitoks – lyg su valtele išplaukus į atvirą jūrą. Nežinojome, ar nepakils vėjai, ar neapvers valtelės, ar neprarasime kurso, ar užteks jėgų irtis į priekį, ar tas kitas krantas tikrai toks, kokio tikėjomės. Buvo du keliai – arba pasiduoti nežinomybės panikai, arba įjungti budistinį požiūrį ir mėgautis dabarties momentu, negalvojant nei apie ateitį, nei apie praeitį, o juo labiau nebandant gailėtis vienų ar kitų sprendimų. Ir kai dabar prisimenu, tas pusė metų buvo vienas įdomesnių patirčių mano gyvenime, savotiška meditacija, kai negali nieko planuoti, nes visiškai nežinai, ką rytojus tau atneš. Ir tada džiaugiesi kaip vaikas kiekviena likimo dovana, kiekvienu dienos atradimu.

Nes kraustydamasis visada padarai vietos savo gyvenime naujiems dalykams. Net ir neišmesdamas senų knygų. To linkiu ir jums.