2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Neužduoti klausimai Aleksandrui Sokurovui


Pakiliai žingsniuoju į Vingį – po kelių savaičių visiško kultūrinio štiliaus pagaliau sulaukiu pasaulinio lygio renginio į kurį susirenka visi Vilniaus sinefilai ir norintys prie jų pritapti. „Kino pavasario“ išskirtinis filmo „Frankofonija“ seansas ir susitikimas su garsiuoju jo kūrėju, kino guru ir mokytoju, Rusijos intelektualu Aleksandru Sokurovu sutraukia pilną salę. Iš kartu prisipažįstu, kad nesu joks kino ekspertas ir šiuo rašiniu į jokias recenzijas nepretenduoju. Todėl į renginį atėjau atvira širdimi, pasirengusi pamatyti didį meno kūrinį, rodytą Venecijos kino festivalyje bei paklausyti vieno iš žymiausių šių laikų Rusijos kūrėjo. 

Filmas prasideda keistai. Pats A. Sokurovas kalba už kadro savo įtaigiu balsu, kelia klausimus apie meną, apie Europą, apie antrą pasaulinį karą. Rodo mirties patale gulinčius Tolstojų ir Čechovą, pacituoja juos. Audroje blaškosi laivas su meno vertybėmis. Į Paryžių įžengia nacistinė armija. Balsas už kadro vėl klausia, bet balse jau pradeda girdėtis lengva pašaipa prancūzams, kad taip draugiškai atvėrė duris priešui. Kritikuojama Prancūzijos vyriausybė ir jos sprendimai, bet čia pat lyg ir džiaugiamasi, kad menas taip saugomas, kad Luvrui vadovauja teisingi žmonės ir net teisingi okupantai. Vis dar nesuprantu autoriaus pozicijos. Žiūriu užburiančius vaizdus, dokumentinius kadrus, pokvailį po Luvrą lakstantį Napoleoną ir stengiuosi sugauti režisieriaus idėją.

Įpusėjus filmui kažkur manyje, labai labai giliai, įsižiebia nepasitikėjimo lemputė. Ją turbūt turi visi mano kartos ir vyresni žmonės, bet ne visi turbūt nori į ją įsiklausyti. Ji įsijungia tuomet, kai supranti, kad girdimą tiesą reikia pradėti filtruoti, kad tarp eilučių gali būti paslėpta propagandinio pobūdžio tiesa, gal net tas paslaptingas 25 kadras, mokantis įteigti taip, kad žiūrovas to nesuprastų. Bandau atsipalaiduoti, priimti meną atvira širdimi, bet nieko negaliu su savimi padaryti – nepasitikiu rusiška retorika, nors tu ką. Ypač, kai jie kalba apie antrąjį pasaulinį karą. Ypač, kai naudoja tuos pačius sovietinius terminus. Ir tikrai, filmui įpusėjus, pradedami rodyti Leningrado (nei karto filme nebuvo pavadintas Sankt Peterburgu) blokados vaizdai, verčiami į krūvas lavonai, ant laiptų guli mirusi mergaitė. Ką tai bendro turi su Luvru? Čia pat išgirstame apie bolševikinės Rusijos aukas, įterpiami dar keli Rusijos didvyriškumą šlovinantys žodžiai, kol ekrane staiga atsiranda Stalino portretas, nors balsas už kadro visai ne apie jį. Rodomas tuščias Ermitažas. Sakoma, kad meno kūrinius spėta išvežti. Vėl laužau galvą, ką režisierius norėjo pasakyti gretindamas tuos du muziejus. Kad Paryžiui kliuvo geras nacistas, o Peterburgui – blogas? Kad vokiečiai labiau mylėjo Prancūziją, o ne Rusiją? Kad prancūzai vedė prisitaikėlišką politiką, o rusai narsiai kovėsi? Kad rusai nebijo aukotis dėl pergalės?

Taip, paskutinioji mintis, pasirodo, buvo teisinga. Kalbėdamas po filmo režisierius paaiškino: „Kažkieno gyvybė apmokama kito krauju. Prancūzija išgelbėjo kultūrą, miestus. Bet blogis niekur nedingo. Kažkas su juo kovojo. Ir kas? Kiti. Nėra taikios politikos, politinė pozicija visada reikalauja aukų. Kas sumokėjo už tavo laisvę? Kas? - šįkart jis retoriškai klausė salės. Paskui šyptelėjęs pridūrė: „todėl prancūzai ir nerodė filmo Kanuose, jiems neužteko drąsos pažiūrėti tiesai į akis“. Ir dabar aš vėl norėjau paklausti – kokiai tiesai? Nes filme juk kaip ir nieko blogo apie prancūzus nesakoma. 

Manyje vėl dega lemputė. Kažkada jau matyta, kažkada jau girdėta retorika, kai visažinio balsu rusas bando įteigti savo tiesą, pridengtą intelektualiomis frazėmis ir menine forma, kad paprastesnis žmogus net nesuabejotų ja. Nes ginčytis su tokiu kūrėju neleistina visuomenės akyse. Nes kas mes tokie, kad keltume nepatogius klausimus genijams? 

Filme nėra teiginių, su kuriais būtų galima pasiginčyti. Ne, filme vien neatsakyti klausimai. Nekaltai užduodami klausimai apie meną, muziejus ir žmogaus atsakomybę. apie Europos atsakomybę. Pasakojas atrodo visiškai nešališkas, net neturintis jokios savo pozicijos, tai tik naivus pilietis, besidomintis meno istorija. Bet mes juk žinome šį sokratišką principą kaip galima, teisingai formuluojant klausimus, nuvesti žmogaus mintį sau norima linkme. Ypač jei balsas malonus, įtaigus, atpalaiduojantis, netgi šiek tiek hipnotizuojantis. 

Nesiginčiju, filmas susuktas labai meistriškai ir tikrai neturiu kompetencijos kabinėtis prie kinematografinių sprendimų. Kabinėjuosi tik prie poteksčių ir bandau suprasti idėją. Jei filmas ne propagandinis, tai apie ką jis? Dar daugiau klausimų kyla jo pabaigoje išgirdus Tarybų Sąjungos himną, fone mirgant raudonai spalvai. Prie ko jis? Kokia viso to potekstė? Ką tai bendro turi su Luvru ir meno vertybėmis? Ką bendro turi su aukštuoju menu, kurio pažiūrėti susirinko pilna salė, plojusi filmo gale. Kodėl nėra jį paaiškinančio vaizdo? Tai būtų pirmas klausimas, kurį mielai užduočiau kūrėjui. Antrą klausimą užduočiau apie Stalino pasirodymą ekrane. Na gerai, mes gal esame nenormalūs, gal negalime suprasti meno, nes mūsų istorinė praeitis nori nenori priešinasi visiems šiems mūsų tautą nuskriaudusiems simboliams. Bet iš galvos neišnyksta mintis, kad ką tik mačiau itin profesionaliai susuktą paslėptos propagandos filmuką apie tai kokie supuvę yra vakarai ir kokia jautri ir teisinga yra Rusija. 

Klausau, kaip režisierius atsakinėja į naivokus jauno žurnalisto klausimus, galvoju apie tai, ar jis tikrai toks laisvas, kaip skelbiasi? Ar tikrai šiandien Rusijoje įmanoma būti laisvu ir netgi gauti apdovanojimą iš paties Putino rankų? Skelbtis, kad kovoji už laisvę, bet priimti vado prizą, kai tuo metu čia pat už Kremliaus sienos vėl suimama protestuojanti Pussy Riots narė? Sakyti, kad esi opozicijoje ir čia pat priimti valstybės finansavimą filmui „Faustas“. Baigiantis pokalbiui visai ne į temą rėžti, kad jis – su nacizmu kovojusio žmogaus palikuonis. Niekur negirdėta? O spaudos konferencijoje žurnalistams teigti, kad Rusijoje už demokratinius principus nebenori kovoti liaudis, o ne valdžia ir kad Europos prisitaikėliška politika veda į naują žlugimą. 

Renginio pabaigoje braunuosiu prie A.Sokurovo. Galvoju, iš visų tų man kilusių klausimų pabandysiu užduoti bent tą apie himną. Na gal dar ir apie Staliną paklausiu. Ir kai jis man jau ranka pasiekiamas, kai mano burna plačiai atsiveria, kad mandagiai  šypsodamasi užduotų nepatogų klausimą, maestro nusisuka į kitą pusę ir stveria į glėbį V.Lansbergį. Jie džiaugiasi ir glėbesčiuojasi lyg šimtmetį nesimatę draugai ir aš staiga suprantu, kad mano klausimai turbūt turi likti neatsakyti. Kaip liko neatsakyti jo klausimai filme. 

P.S. A.Sokurovo gerbėjai, prieš stengdamiesi mane sudraskyti ir suvalgyti be padažo, pirma atsakykit į klausimus, kurių nespėjau užduoti režisieriui ir kurių, panašu, spaudos konferencijos Vilniuje metu neuždavė nei vienas žurnalistas. Būsiu labai jums dėkinga.

12 komentarų:

  1. Geri klausimai, Lina. Ir man jie kazkur giliai kilo, tik neziurejau (šįsyk) taip analitiškai. Prisitaikymas, atrodytų "esminė" tema, tik prie ko? Ir aš nesupratau, apie ką filmas. Apie prisitaikėlius prancūzus? Apie vokiečių grafo ir prancūzų funkcionieriaus bandymus išsaugoti meno vertybes? Tipo, prisitaikiusius sraigtelius totalitarizmo sistemoje? Nesupratau filmo konstrukcijos nuo pradžios. Ką reiškia bėgiojanti per visą filmą šmėkla, vapanti žodžius "liberte, egalite, fraternite", kartu su Napoleonu? Kauno "Romuva" seniai nematė tiek žiūrovų. Jaunas žurnalistas (?), liūdnai pranešė pradžioje: (sic!) "šiandien lietuviai pralaimėjo". Kauniečiai nuošė - krepšinis jiems antra religija. Plojimai stovint, lyg Sąjūdžio pradžioje, budinti iš miego lietuvius, būtų atvykęs "pats" Sokurovas, savo pasakojime pabrėžęs savo ryšį su Solženycynu. Visgi pabaigoje suabejojau net filmo kokybe. Galvojau, kad man vienai "rodosi". Respect, Lina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai už komentarą, supratau, kad mano abejonės buvo kaip ir pagrįstos. Tikrai keistas jausmas užplūdo, kai salė pradėjo ploti dar tebeskambant TSRS himnui. Ir tai turbūt nieko bendro su menu nebeturi.

      Panaikinti
  2. P. Lina, klausimas apie himną A.Sokurovui buvo užduotas. Jis į klausimą atsakė klausimu: o kaip jūs tą supratote? Kadangi klausėjas nesuprato, tai režisierius pareiškė, kad ir jis neatsakys į klausimą.
    O aš irgi A.Sokurovui uždaviau klausimą: ar nemanote, kad tai elegija Rusijai, praradusiai galimybę tapti Europos dalimi- tokia pačia šalimi, kuriai būtų taikomi europietiški standartai? Režisierius atsakė, kad jis nemano, kad Rusija prarado tokią galimybę- tiesiog jos labai sunkus kelias. Galima ginčytis, ar A.Sokurovas buvo nuoširdus, atsakydamas į šį klausimą, tačiau mano giliu įsitikinimu filmas būtent apie tai. Menas sukelia skirtingas refleksijas skirtingiems žmonėms. Esu parašiusi tekstą-nuomonę apie "Frankofoniją": http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-14-pasleptas-frankofonijos-klodas/143103
    Beje, klausimas apie Putino paramą "Faustui" buvo užduotas. Tam tikra prasme jūs esate teisi: rusas lieka rusu, net jei jis gyvenimo be Europos neįsivaizduoja. Įdomus taip pat Suomijos politikos II-ajame pasauliniame kare traktavimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dabar dar labiau gailiuosi, kad vakar nepavyko užduoti jam to klausimo apie himną:) Mes turbūt pernelyg dideli paranojikai, gal tikrai reiktų į meną plačiau žvelgti. Bet kuriuo atveju filmas labai užjudino mintis ir tai yra gerai, galbūt režisierius savo tikslą pasiekė.

      Panaikinti
  3. Spėjau paklausti, kaip vertina Varlamo Šalamovo kūrybą Sokurovas. Atsakė, jog gerbia (,,Ya priekloniayus pered Nim: stol'ko perežit - i ostatsia živym''...), tačiau kitų klausimų užduot nespėjau. Kad ir: kaip Sokurovas vertintų Šalamovo posakį, kad 45-ųjų gegužės 9-oji tėra Kolymo pergalė prieš Aušvicą...

    ,,Frankofonija'' - toks sujauktas susuktas neaišku, apie ką filmas. Su gerai įpokuotom sovietinės propagandos klišėmis apie. Sokurovas paliko ,,didžiojo brolio'' įspūdį: visada visus pamokys, tik savo namuose apsidairyti net nesirengs.

    Kriokiantis deformuotas stalininis exsovietų sąjungos himnas finale irgi gali būti suprastas kaip nostalgiškų Sokurovui laikų ,,artefaktas''.

    Na, o pokalbiai su Tolstojum ir Čechovu išrodo kaip kinematografą studijuojančio pirmakursio ,,atradimai''.

    Kažkaip su Nikita Michalkovu vienon lentynon traukia Sokurovą gretint ...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Papildymas: Žodyje Kolymos pritrūko raidės -s.

    https://en.wikipedia.org/wiki/The_Kolyma_Tales

    http://shalamov.ru/en/research/141/

    AtsakytiPanaikinti
  5. P. Lina, norėčiau paklausti, kodėl nei vieno iš šių klausimų neuždavėte viešai jam pačiam? Juk jaunas žurnalistas ne kartą siūlė mikrofoną salei...

    AtsakytiPanaikinti
  6. O gaila:) Būtų atnešęs tą mikrofoną kad ir į salės galą dėltokių klausimų...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Nu man irgi klausimų kilo, atsisakiau sau pati paranojiškai: https://namop2.wordpress.com/2016/08/20/sakurovas-kaip-nestumo-testas/ , paskui Profesorius autoritetu užgriuvo: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-landsbergis-sokurovo-pasisakymai.d?id=72107870 , bet tai nežinojau, kad Sakurovo apkabintas :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Aš taip didžiuojuosi ir džiaugiuosi būdama čia, norėdama pasidalinti šiuo nuostabiu, nuostabiu ir nepaprastu liudijimu, tiesiog negaliu patikėti, kad dabar mano vyras grįžta namo, meldžiantis už visus savo neteisingus veiksmus, sakydamas, koks tuščias jis jautėsi visą laiką būdamas išvykęs. , jis paliko mane ir sukėlė mums tiek skausmo po skyrybų, kurios įvyko maždaug po 5 mėnesių, kas tai pamanys. Visas šis stebuklas įvyko iškart po to, kai susisiekiau su daktaru Egwali, dėl kurio man buvo kreiptasi pagalbos. Aš esu laimingiausia moteris visame pasaulyje šiandien, sakyčiau: „tai, kad mano vyras vėl reiškia viską man ir mūsų kūdikiams. Tai yra tikras stebuklas man ir mūsų šeimai, teikiantis amžiną malonumą ir linksmybes. Dabar esu tokia laiminga ir nežinau, kiek išreikšti savo gilų dėkingumą ir dėkingumą jums, Dr.Egwali. Aš primygtinai rekomenduosiu jį, jei jums reikia skubios pagalbos, nes tai garantuota.
    Siųskite jam el. Laišką šiandien /dregwalispellhome@gmail.com arba
    „WhatsApp“: +2348122948392

    AtsakytiPanaikinti
  9. Sveiki, čia yra greitas, skirtas tik tiems, kuriems reikia pokyčių savo meilės gyvenime, tiems, kurie ieško patikimo rašybos rato, kuris padėtų atgaivinti savo žlugusius / griūvančius santykius, taip pat tiems, kurie kenčia nuo įvairių negalavimų. yra tas, kuris yra tikrai universalus, atjaučiantis ir patikimas, kai kalbama apie burtus. Gydytojo Egwali burtų namai yra tinkamas pasirinkimas jums, jums reikia tik kontakto, tada galiu jus patikinti, kad visa kita būtų visiška magija, mano meilės gyvenimas buvo ties žlugimo riba, kol įsakiau meilės užkeikimui, buvo tinkamai laikomasi visų tinkamų procedūrų, kad būtų užtikrinta, jog jis puikiai veikia. Šiandien esu gyvas liudininkas, kad daktaro Egwali burtų magija veikia be jokių pagrįstų abejonių. Štai kodėl aš naudoju visas laikmenas norėdamas pranešti pasauliui apie šį puikų burtų daktarą, kuris sugrąžino ramybę ir vienybę mano namuose. Šiandien kalbėkis su juo ir tavo emocinės nesėkmės bus visiškai išnaikintos.
    Jam tereikia skambučio!

    „WhatsApp“: +2348122948392
    Kurjeris: dregwalispellbinder@gmail.com

    AtsakytiPanaikinti