Diena, kai į Berlyną atėjo pavasaris

Tą sekmadienį net nereikėjo atlapoti langų, kad suprasčiau, jog šiandien, būtent šiandien, bus ta diena, kai į Berlyną ateina pavasaris. Nekantraudama papusryčiavau, tada palipau ant kėdės, kad būtų lengviau viršutinėse spintos lentynose surasti praeitų vasarų drabužius, koridoriaus spintelėje iš už vasarinių batų iškapsčiau vaiko smelio kastuvėlį, vėžliuko, grybo ir delfino formeles, mašiną pernykščiu smėliu apsinešusiais ratais, o vonios komodoje radau apypilnę tūbelę su saulės kremu. Tada išlindom į seniai bekuoptą balkoną su sėkmingai peržiemojusiu oleandru, keliais pamirštais lietuviškos uogienės stiklainiais ir tuščiais vazonais, su žiemos dulkėmis apneštu ir dėl to nebe baltu staleliu ir vieninteliu čia esančiu ir visą žiemą naudotu daiktu – pelenine. Išlindę markstėmės, pasisveikinom su nustebusiais kaimynais - kai kurie jų balkonuose remontavo čia žiemojusius baldus, kiti juose kratė kilimus, dar kiti – tepė dviračius ir pūtė jiems padangas. Basi vaikai pūtė muilo burbulus. Paryčiais namo parėjęs jaunuolis balkone rūkė. Vyresnio amžiaus moteris pureno žemę vazonuose.

Kol namai ir žmonės įgavo pavasarinę išvaizdą, atėjo ir pietų metas, bet negi tokią dieną, tokią šventinę dieną, kai į miestą sugrįžta pavasaris, stovėsi prie viryklės? Ne, jokiu būdu, greitai užvalgom salotų ir važiuojam į gamtą, tai yra – į miestą, atlapojam striukes, šalikus, širdis, būnam su kitais, vaikštom mylimais takais, aplankom mylimus medžius, prisėdam ten, kur žiemą buvo per šalta ir per šlapia. Turim pavasarį pasitikti džiaugsmingai, kad jam čia patiktų, kad jis čia liktų. Ne iškarto pavyksta rasti laisvą stalelį lauke ant saulės, jis tokią dieną aukso vertės, už tokį ir išduoti draugą galima. Sėdėsim čia ilgai, nepastebėsiu kaip kavos puodelį pakeis šalto alaus bokalas, kaip sveikinsiuos su kaimynais, pažįstamais, kaip šalia prisės vaiko darželio draugai, pavalgę mėgausimės alaus puta, bendryste, miesto siūlomu nerūpestingumu, kaltai gūžčiosim praeiviams, kad ne, šitas staliukas ne laisvas, tiesiog vyrai nuėjo pažiūrėti kaip smėlio dėžėj žaidžia vaikai. O tu kalbiesi su drauge – visi čia, kartu išgėrę bent kelis kartus alaus, taip vienas kitą vadina – jūs aptarinėjate orą, žiemą, šalis iš kurių atvykote, pas ją amžina vasarą, o pas jus gimtinėje visai nesenai snigo, kaip baisu, sako ji ir pasakoja, kaip jiems Indijoje visai nereikia batų, sako, kad tik ten suvoki kiek nedaug žmonėms reikia, kad būtų laimingi, kalbam apie vaikus, pasakoju, kad maniškis išmoko slidinėti kalnuose, o ji apie tai, kad jos mergaitė pradėjo lankyti jogos užsiėmimus, kalbame apie darželį, apie būsimą ekskursiją, pasakoju, kokią mokyklą išrinkusi vaikui ir kad jau reikia pradėti ieškoti tinkamos kuprinės, nes paskui nebegausi, paskui kalba nukrypsta šonan, nuvingiuoja tolyn ir mes, vėl dvi moterys, nebe mamos, kalbam apie vyrus, apie tai kokie jie netikę ir kaip mes be jų negalim, apie tai, kad būtų laikas kurį vakarą užsimauti aukštakulnius ir, pamiršus juos visus, išeit kokteilių gerti.

Galėtumėte kalbėtis ir kalbėtis, tos kalbos juk taip neįpareigoja, jos suteikia tai minutei savotiško žavesio, žiedlapių lengvumo, bet saulė jau lenda į retą dar pliko medžio šešėlį, pribėgę vaikai užsimano ledų, nuimu saviškiui skarelę nuo kaklo. Man mango, o man vanilinių. Būtinai su spalvotais pabarstukais. Vafliniame indelyje. Keliamės, pagaliau atlaisvindami taip geidžiamą stalelį, einame į madingą ledainę, kuri tik prieš savaitę pabudo po žiemos miego, o dabar apspista žmonių, lyg prinokusi kriaušė širšių, visiems reikia saldaus, gaivinančio džiaugsmo kaušelio. Laukiam, kol vaikai pasisotins ir einam toliau. Gal dar alaus? Ne, gal užteks. Stabtelim prie gatvės muzikantų, kurie staiga atšilus, tapo matomi ir girdimi, netgi įmetam eurocentų į kepurę, toliau dar keli, vos už keliuko groja jaunuolis, pala pala, šitą turiu nufotografuoti Instagramai, jis romantiškai brazgina gitarą po rausvu pažadu prasprogusia sakura, o jo ilgesinga daina liejasi į tolį, pakimba virš vaikštinėjančių žmonių, virš miesto, skrenda tolyn, virš televizijos bokšto, užlieja visą Berlyną ir tu tvirtai žinai – štai šitas momentas, tiksli valanda ir minutė, kai į miestą atėjo pavasaris, kvepiantis sekmadienio popiete, narcizais, sprogstančiais klevų burbuliukais. Dairaisi aplinkui, norėdama suvokti ar ir kiti tai pastebėjo, bet jų veidai tokie pat kaip ir prieš keletą minučių. Turbūt pas kiekvieną pavasaris ateina individualiai. Kaip individualiai išdygsta dantys ir prasideda mėnesinės.

Berlyne yra tik du sezonai, kurie dalina metus į dvi lygias dalis – šaltasis, kai užsegtos vaikų striukės, uždarytos ledainės, užsukti fontanai ir per šalta valgyti lauke (kavai lauke Berlyne niekada ne per šalta) ir šiltasis, kai kavinių viduje gali rinktis kokį tik nori staliuką, vaikų žaidimų aikštelės tampa didžiausio tankio žmonių susibūrimo vieta, o Šprė upe turistus vėl plukdo įvairiausių spalvų ir formų garlaiviai.