 |
S.Rushdie ir jo naujausia knyga lietuviškai |
“Nekenčiu politikų, jie yra melagiai, jie tik naudojasi mumis
ir teršia šią planetą,” – prieš kelias dienas susitikime su
Berlyno publika įsiaudrinęs sakė Jonas Mekas. Nors matėsi, kaip
nelengva 90-metį perkopusiam kūrėjui užlipti tuos kelis
laiptelius ant scenos, jo protas buvo skaidrus, o požiūris toks
jaunatviškas ir drąsus, kad Lietuvos jaunimėliui būtų iš ko
pasimokyti. Jis sakė, kad tikroji politika yra menas ir jis tiki
juo, tiki tais judėjimais, kurie išpažino meną ir laisvę, kurie
davė pozityvius poslinkius ir kurie privertė pasaulį toliau
judėti. Net ir gavęs kitą klausimą, jis tęsė jam tokią svarbią
temą – poetai, trubadūrai, kūrėjai, visi kas mūsų pasaulį
darė gražesnį – jie yra tikrieji politikai..
Berlyne žymusis kūrėjas pristatė savo knygą – dienoraštį
“Scrapbook of the Sixties” bei filmuotą projektą
365 Day
Project. J.Mekas prieš dešimtmetį kasdien filmavo trumpus
siužetukus iš savo gyvenimo. Jis sakosi, norėjęs turėti ką
parodyti draugams iš kelionių ar įamžinti gabalėlį kasdienybės
savo prisiminimams. Ar ne tai mes dabar darom, dalinamės savo
gyvenimo nuotrupomis socialiniuose tinkluose? Bet padaryti iš to
meną gali tik toks išprotėjęs menininkas avandardistas J.Mekas.
Foje prie įėjimo į didžiulę virš tūkstančio žmonių
talpinančią salę sustatyti dvylika monitorių, kiekvienas rodė
tam tikrą mėnesį nufilmuotus epizodus. Pastebėjau ir Maestro
tyliai stovintį ir žiūrintį į savo kūrinį, į žmones, jų
reakciją. Priėjau pasisveikinti, užsimezgė small talk, pajuokavom
apie vokiečius. Paklausiau kad važiuoja namo, atsakė – rytoj.
Patikslinau – rytoj į Ameriką, o jis lyg pyktelėjęs man sako:
ne į Ameriką, o į Niujorką. Vat taip.
 |
Su J.Meku pavyko kartu nusifotografuoti |
Drebančiu balsu, bet išraiškingai ir su paslėpta emocine jėga
skaitė savo dienoraščio ištraukas kaip buvo atvežtas į
Vokietiją ir iš vėlesniojo periodo – kaip pirmą kartą pamatė
Niujorką. Sako, jau tada supratęs, kad iš šio miesto niekur
nebeišvažiuos. Filmavimas jam buvo, kaip bandymas suprasti realybę,
o eilių rašymas – bandymas suprasti save. “Pasaulis nebuvo
draugiškas, jaučiausi vienišas ir norėjau apsiginti, todėl ėmiau
rašyti eiles”. Vienišumo temą pabrėžė ir renginio metu
transliuotas jo filmas “Lost lost lost”. Menininkas sakė, kad
filmuodamas jis nenori pasakyti jokios minties, tai yra tik tai, ką
jis mato aplinkui. Tai dokumentika, tai faktai, tai realus pasaulis.
Tada prisėda ir galvoja ką su ta dokumentika galima padaryti. Ir
tik tada, tik montažinėje gimsta filmai. Tik tada realybės
momentams suteikiama prasmė.
“Aš nesuprantu pasaulio. Dabar jau visai nieko nebesuprantu”,
- pasakė J.Mekas pilnai salei jau pačioje susitikimo pradžioje.
 |
Dar vienas autografas mano kolekcijai |
“Pasaulis išprotėjo. Aš nieko nebesuprantu” - sakė ir
žymusis rašytojas Salmon Rushdie prieš savaitę vykusiame
naujausios knygos “Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt
aštuonios naktys” pristatyme. Pasak jo, prieš ketverius metus jis
jau buvo aprašęs tokią galimybę, kad islamas veržiasi į Europą
brutaliausiais būdais. Bet netikėjo, kad tai gali išsipildyti.
“Siaubinga, kai pasaulis tampa bad fiction”, - pasakė jis nuo
scenos drąsiai. Po susitikimo stovėdama eilėje prie autografų
susipažinau su juoduke rašytoja iš Zanzibaro, išsivystė pokalbis
ar nebijojo eiti į susitikimą su islamistų vis dar medžiojamu
rašytoju, nors oficialiai jam kaip ir baigėsi fatvos laikotarpis.
Ji sakė net skambinusi organizatoriams ir klaususi apie papildomas
saugumo priemones renginyje. Tačiau šalia mūsų stovėjęs
vyriškis pasakė, kad IS vadai yra per jauni ir mažai
intelektualūs, kad apskritai žinotų tokį rašytoją. Pasak
S.Rushdie, jie kovoja prieš žmonių teisę linksmintis ir smagiai
gyventi. Jie remiasi Koranu, bet, pasak rašytojo, Koranas yra ne kas
kita kaip rašytojo prieš šimtus metų parašyta knyga ir jis, kaip
ir kiekvienas šventas tekstas, pilnas prieštaravimų.
Kilus dar vienam klausimui apie teroristus, jis rėžė atgal,
prašydamas pasvarstyti kodėl niekas jų neieško Saudo Arabijoje,
kuri parduoda naftą ir už gautus pinigus nežinia ką finansuoja.
“Jei norite rasti tiesą, follow the money (sekite paskui pinigus)”
- pasakė jis ir sarkastiškai nusijuokė. Lyg tiesa būtų jam senai
žinoma. Apskritai žavėjo jo britiškas jumoro jausmas, sugebėjimas
beveik iš visko intelektualiai pasišaipyti. Sunku patikėti, kad
prieš tave sėdi žmogus, kuris buvo priverstas tiek metų
slapstytis.

Gerbiu S.Rushdie, bet prisipažinsiu, kad jo tekstai tikrai nėra iš
lengvųjų. Pamenu, Vidurnakčio vaikus perskaičiau tik iš trečio
karto ir tik pasitelkus valios pastangas, kurios pabaigoje buvo
apdovanotos nepaprastu teksto grožiu, išraitytais sakiniais,
pakibusiomis tarp sakinių mintimis ir tokia teksto jėga, kad ilgai
po to visos kitų autorių knygos atrodė kaip banalus popsas.
Naujausias jo romanas irgi ne iš lengvųjų, nors visur pristatomas
kaip pasaka, nes būtent tiek laiko pasakas sekė žymioji Šechrezada.
Tačiau visi, mėgstantys gražius ir daugiasluoksnius žodžių
audinius su išraitymais ir nėriniais, su tekste paslėptais
simboliais ir šifrais, bus laimingi gavę naują dozę geros
literatūros.
Jo romane pagrindiniai veikėjai apsupti džinais, kurie krečia
linksmas nesąmones. Pasak autoriaus, rašydamas “Džozefą Antoną”
jis buvo taip pavargęs nuo tiesos, kad vėliau ėmėsi visiškai
priešingo žanro – fantastikos, kur viskas išgalvota. S.Rushdie
sako, kad Indijoje daugybė žmonių vis dar tiki džinais, jis pats
taip pat užaugo jų apsuptas. Delyje net yra viena bažnyčia, kur
žmonės neša laiškus džinams su prašymais. Ir tiki jais kaip
kokiu Kalėdų seneliu. Jenny iš Zanzibaro paskui patvirtino, kad jų
šalyje džinai irgi be proto populiarūs – žmonės elgiasi taip,
kad tik jų neįsiutinti, tėvai vaikus gąsdina džinais. Pasak
S.Rushdie, džinai yra linksmi personažai, sukurti iš faktų ir
mitologijos. Anot jo, jie tokie good bad guys, simpatiški blogieji
veikėjai, nes indų pasakose gerieji personažai nėra tik geri, o
blogieji – tik blogi. Ir dar – džinai labai seksualūs, nes,
pasak besišypsančio autoriaus, jie turi daug laiko ir nelabai žino
kuo užsiimti.
 |
Eilė prie autoriaus autografų |
Pastovėjusi keliolika minučių eilėje ištiesiu autoriui
pasirašyti jo romano lietuvišką versiją. Nudžiunga, nusišypso,
pavarto, deda įgudusį parašą ir aš dar spėju nufotografuoti
juos abu. Iš tiesų esu išdidi, kad praėjus vos pusmečiui po
knygos parašymo, galiu džiaugtis kokybišku vertimu tuo pat metu
kaip ir vokiečiai. Įtariu, kad tai turbūt yra greičiausiai po
pasirodymo į lietuvių kalbą išversta knyga ir linkiu jai sėkmės
ant lietuviškų lentynų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą