
Prisimenu pirmąjį vizitą į Berlyną 89-ųjų rudenį. Lietuvoj jau buvo praūžę Lituanikos festivaliai, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, jau turėjom laisvą spaudą ir laisvėjantį žodį, buvo peržiūrėtos mokyklų ir studijų programos. Tuo metu Rytų Berlyne draugas vedė parodyti pogrindinės spaustuvės, kuri slapta spausdino studentų laikraštį ir išsižioję klausėsi kas vyksta Lietuvoj. Klausė – ir jūs nebijote eiti į mitingus? Ir jūsų negaudo Štazi? Neišvaiko policija? Neišmeta iš universiteto? Mums išvažiavus po dviejų savaičių griuvo Berlyno siena. Staiga, neparuošusi žmonių tam.
Prisimenu ir antrą vizitą į Berlyną – 90-ųjų vasarą. Vokietijos dar dvi, bet sieną kirsti laisvai gali. Apsistojome pas draugo tėvus rytų Berlyne, klausiam, na kaip tie vakarai, kaip tas miestas anapus sienos, ką matėt, kur buvot, ką supratot, o jie tik trukčiojo pečiais ir be jokio entuziazmo sako – nu jo, keliskart buvom. Ir kai mes kitą rytą atsikėlę pasakėm, kad eisim žiūrėt dar niekada gyvenime nematyto vakarų pasaulio, jie lyg ir nusivylė. Domėjomės, kur tą sieną geriausiai pereiti, ką pamatyti, kaip nuvažiuoti, bet jie atsakė, kad nelabai ir žino. Mačiau jų akyse nusivylimą, mačiau, kad jaučiasi įskaudinti, kad pas juos apsistoję svečiai nori lėkti į kitą šalį. O mums tada atrodė, na kaip jie gali ramiai gyventi kaip ligi šiol, kai pasaulis atidarytas.
Žiūrėdama filmus ir visas tas specialias laidas supratau kokie bailūs vis tik buvo dauguma rytų vokiečių. Tuo metu, kai mes kovojome prieš sistemą, jie jos bijojo. Ir dar labiau – jie ja tikėjo. Daugybė vokiečių nuoširdžiai tikėjo socializmu. Galbūt jie nebuvo susidūrę su tokio lygio melu, galbūt iš prigimties yra patiklūs, pasiduodantys stipriam vadovui, vyraujančiai ideologijai. Tai ne mes, niekuo nepasitikintys lietuviai, prisitaikantys, bet ne pasiduodantys. Yra puiki vokiečių komedija apie sienos griuvimą “Sudie Leninai”, kur vaikai slepia nuo sergančios motinos Berlyne vykstančias permainas nenorėdami, kad ji nusiviltų. Nes pamatyti kaip dūžta viskas, kuo tu tikėjai, iš tiesų yra skaudu. Pabusti ir suprasti, kad tiek metų leidai save apgaudinėti, yra niekam nelengva. Taip buvo sunku daugybei vokiečių, nors to jie pasauliui neparodė. Matėm tik laimingus besiglėbesčiuojančius vokiečius ir net nepagalvojome, kad jie gali turėti kokių nors problemų. Atrodė, kad jiems daug lengviau, nes jie turi turtingą tėvą, kuris atveria piniginę ir sutvarko daugelį dalykų. Tačiau nepagalvojome, kad suvienytoje Vokietijoje jie jautėsi lyg ir antrarūšiais: prastai apsirengę, nesutvarkytais dantimis, susigūžę ir nemokantys elgtis paprastose situacijose, daugybės dalykų net nežinantys. Lyg iš narvelio paleisti paukšteliai, kurie plaka sparnais ir nenori niekur skristi. O vakariečiai plūdo į rytų Berlyną, kaip į pramogų parką - fotografavosi čia, viskuo stebėjosi, juokėsi, laisvai, kaip jie įpratę, klausinėjo žmones, kaip jie galėjo taip gyventi, nuoširdžiai juokėsi iš jų parduotuvių, drabužių, trabantų, tuo užsitraukdami dar didesnę jų neapykantą. Nes nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus ir į paprasčiausius klausimus reaguoja kaip į patyčias.

Bet šį savaitgalį visi švenčia. Berlyne prie Brandenburgo vėl užtverta gatvė, pristatyta alaus ir bratvurstų kioskų, karuselės vaikams ir didžiulė scena, kurioje visas tris dienas vyks nemokami koncertai, o šeštadienio vakarą – dar ir didžiulis fejerverkas. O sekmadienį ta proga net bus pusdieniui atidarytos parduotuvės, kas Berlyne nutinka ne taip jau dažnai. Bet didžiausia Vokietijos suvienijimo šventė šiemet vyksta Frankfurte prie Maino, ten užtvertas visas senamiestis, pristatyta daug scenų, paviljonų, prikviesta daug garbių svečių.

Kiek kainavo jums lėktuvų bilietai į Vokietiją? Nekylo abejonių dėl kelionės tokiu metu? Ir dar net į Vokietiją... Gaila patys nežinojome, manau ir mes būtume nepabūgę ir apsilankę Vokietijoje.
AtsakytiPanaikinti