Apie švenčiančią Vokietiją ir išgertus alaus litrus

Šį savaitgalį Vokietija trumpam pamiršta pabėgėlius ir švenčia susivienijimo dvidešimtpenkmetį. Jau visą savaitę ano meto prisiminimais mirga marga žurnalų ir laikraščių puslapiai. Per televizijos kanalus transliuojamos specialios laidos, rodomi istoriniai ir meniniai filmai apie “anuos” laikus, kai jungėsi Vokietijos. ARD kanalas kas vakarą rodo serialą “Weissensee” apie vokiško saugumo Štazi karininką ir jo šeimą, apie pirmosios demokratinės partijos steigimąsi, apie tų dienų pasimetusį Berlyną, pirmas keliones į vakarus ir nebesusigaudančius žmones. Įdomu pažvelgti į tų laikų nuotaikas ir istorinį foną, bandyti įsijausti ne tik į laisvės kovotojų, bet ir į tų, kuriems tos laisvės visai nereikėjo, būseną. Daug dalykų iš tų laikų yra pažįstami ir lietuviams – skundimas, saugumo bylų viešinimas, šantažavimas, rietynės partijos viduje, baimė kaip išgyventi, kaip bendrauti su laisvėje augusiais tautiečiais ir visiškas netikrumas dėl ateities. Tik Lietuvoj apie tai niekas filmų nestato, mes geriau linkę nutylėti tamsiąsias puses, lydėjusias mus į laisvę. Gal taip geriau. Tegu lieka pakilus tonas, sukabintos rankos ir gražios dainos. Nes mūsų situacija ir buvo šiek tiek kitokia. Mes kovojome už savo laisvę, o Rytų Vokietija iš esmės nekovojo. Kartais tikrai patikiu, kad lietuviai labiau prisidėjo griaunant socializmo sienas, nei vokiečiai.

Prisimenu pirmąjį vizitą į Berlyną 89-ųjų rudenį. Lietuvoj jau buvo praūžę Lituanikos festivaliai, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, jau turėjom laisvą spaudą ir laisvėjantį žodį, buvo peržiūrėtos mokyklų ir studijų programos. Tuo metu Rytų Berlyne draugas vedė parodyti pogrindinės spaustuvės, kuri slapta spausdino studentų laikraštį ir išsižioję klausėsi kas vyksta Lietuvoj. Klausė – ir jūs nebijote eiti į mitingus? Ir jūsų negaudo Štazi? Neišvaiko policija? Neišmeta iš universiteto? Mums išvažiavus po dviejų savaičių griuvo Berlyno siena. Staiga, neparuošusi žmonių tam.

Prisimenu ir antrą vizitą į Berlyną – 90-ųjų vasarą. Vokietijos dar dvi, bet sieną kirsti laisvai gali. Apsistojome pas draugo tėvus rytų Berlyne, klausiam, na kaip tie vakarai, kaip tas miestas anapus sienos, ką matėt, kur buvot, ką supratot, o jie tik trukčiojo pečiais ir be jokio entuziazmo sako – nu jo, keliskart buvom. Ir kai mes kitą rytą atsikėlę pasakėm, kad eisim žiūrėt dar niekada gyvenime nematyto vakarų pasaulio, jie lyg ir nusivylė. Domėjomės, kur tą sieną geriausiai pereiti, ką pamatyti, kaip nuvažiuoti, bet jie atsakė, kad nelabai ir žino. Mačiau jų akyse nusivylimą, mačiau, kad jaučiasi įskaudinti, kad pas juos apsistoję svečiai nori lėkti į kitą šalį. O mums tada atrodė, na kaip jie gali ramiai gyventi kaip ligi šiol, kai pasaulis atidarytas.

Žiūrėdama filmus ir visas tas specialias laidas supratau kokie bailūs vis tik buvo dauguma rytų vokiečių. Tuo metu, kai mes kovojome prieš sistemą, jie jos bijojo. Ir dar labiau – jie ja tikėjo. Daugybė vokiečių nuoširdžiai tikėjo socializmu. Galbūt jie nebuvo susidūrę su tokio lygio melu, galbūt iš prigimties yra patiklūs, pasiduodantys stipriam vadovui, vyraujančiai ideologijai. Tai ne mes, niekuo nepasitikintys lietuviai, prisitaikantys, bet ne pasiduodantys. Yra puiki vokiečių komedija apie sienos griuvimą “Sudie Leninai”, kur vaikai slepia nuo sergančios motinos Berlyne vykstančias permainas nenorėdami, kad ji nusiviltų. Nes pamatyti kaip dūžta viskas, kuo tu tikėjai, iš tiesų yra skaudu. Pabusti ir suprasti, kad tiek metų leidai save apgaudinėti, yra niekam nelengva. Taip buvo sunku daugybei vokiečių, nors to jie pasauliui neparodė. Matėm tik laimingus besiglėbesčiuojančius vokiečius ir net nepagalvojome, kad jie gali turėti kokių nors problemų. Atrodė, kad jiems daug lengviau, nes jie turi turtingą tėvą, kuris atveria piniginę ir sutvarko daugelį dalykų. Tačiau nepagalvojome, kad suvienytoje Vokietijoje jie jautėsi lyg ir antrarūšiais: prastai apsirengę, nesutvarkytais dantimis, susigūžę ir nemokantys elgtis paprastose situacijose, daugybės dalykų net nežinantys. Lyg iš narvelio paleisti paukšteliai, kurie plaka sparnais ir nenori niekur skristi. O vakariečiai plūdo į rytų Berlyną, kaip į pramogų parką - fotografavosi čia, viskuo stebėjosi, juokėsi, laisvai, kaip jie įpratę, klausinėjo žmones, kaip jie galėjo taip gyventi, nuoširdžiai juokėsi iš jų parduotuvių, drabužių, trabantų, tuo užsitraukdami dar didesnę jų neapykantą. Nes nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus ir į paprasčiausius klausimus reaguoja kaip į patyčias.

Nors po Vokietijos suvienijimo praėjo ketvirtis amžiaus, žmonės vis dar pasidalinę į rytiečius ir vakariečius. Net Berlyne, kur gali rasti visokiausių žmonių ir kur minties laisvė yra didžiausia vertybė, tai vis dar jaučiama. Užtenka keliolikos minučių, kad vakarėlio metu suprastum kas iš kur. Rytiečiai dažniausiai išsiduoda mėtydami sarkazmo kupinas užuominas apie sotų ir apmirusį vakariečių gyvenimą, apie tai, kad vakarų Berlyno gyvenamieji rajonai nuobodūs, biurgeriški ir apmirę, kad ten gyvena pensininkai ir visokie turčiai, su kuriais nėr ką kalbėti, kad ten per daug turkų ir per švarios gatvės, per brangios parduotuvės ir neįdomūs žmonės. Todėl jų gyvenamoji vieta dažniausiai išlieka ta pati – rytuose užaugę dažniausiai lieka gyventi buvusiame rytų Berlyne, o vakariečiai mieliau lieka savo rajonuose. Kai kelių vakariečių paklausiau kodėl, atsakė, kad jiems rytų Berlyne per daug pykčio ir pasipūtimo, nemandagūs vairuotojai, per mažai tvarkos. Patys vokiečiai sako, kad reikės dar ketvirčio amžiaus kol ta riba išnyks.

Bet šį savaitgalį visi švenčia. Berlyne prie Brandenburgo vėl užtverta gatvė, pristatyta alaus ir bratvurstų kioskų, karuselės vaikams ir didžiulė scena, kurioje visas tris dienas vyks nemokami koncertai, o šeštadienio vakarą – dar ir didžiulis fejerverkas. O sekmadienį ta proga net bus pusdieniui atidarytos parduotuvės, kas Berlyne nutinka ne taip jau dažnai. Bet didžiausia Vokietijos suvienijimo šventė šiemet vyksta Frankfurte prie Maino, ten užtvertas visas senamiestis, pristatyta daug scenų, paviljonų, prikviesta daug garbių svečių.

Ir pabaigai – įdomiosios statistikos apie Vokietiją, turinčią 81 milijonų gyventojų. 62 milijonai jų naudojasi kompiuteriu. 2014 metais Vokietijoje gimė 715000 kūdikių, mirė – 868 000 žmonių, susituokė 386 000 porų, išsiskyrė – 166 000 . Kiekvienas vokietis per metus vidutiniški išgeria 107 litrus alaus, vidutinis uždarbis prieš mokesčius – 2635 eurai. Pagrindinėms atostogoms vokietis skiria 1070 eurų. 63 proc. vokiečių nešioja akinius, 52 proc skundžiasi viršsvoriu, o 57 proc. bent kartą per savaitę sakosi sportuojantys. 6,6 proc vokiečių yra vegetarai. Ir niekad nepatikėsite apie vokiečius – 71 proc jų per gatvę kartais eina ir degant raudonam šviesoforo signalui. Šalyje per metus parduodama 3 mln. naujų automobilių, o vokietės savo spintose turi 17,3 porų batų.