Pastarasis žodis – ne mano, bet Beigbederio išgalvotas ir
labai gerai atspindintis jo romaną “Oona ir Salinger”. Jis pats
sako, kad romane žarsto faktus, bet apipina juos fikcija, tai yra –
leidžia sau interpretuoti juos kaip tik nori, pateikti tik tuos,
kurie įdomūs jam pačiam, o kitus išgalvoti. Skaitytojas gal ir
nelabai atskiria, kas romane dokumentika, o kas – rašytojo
fantazijos skrydis. Svarbu, kad skaitosi puikiai.
Man gal sunku objektyviai įvertinti romaną, nes esu šio įžūlaus autoriaus gerbėja, kuris, priešingai nei kai kurie itin save mylintys lietuviški komentatoriai, ironizuodamas neperžengia tam tikros padorumo ribos. Jis flirtuoja su tikrais ir išgalvotais personažais, dažnai pastato save šalia jų, ironizuoja, skaldo juokelius, bet jam gali atleisti, nes juokai juokingi, o ne pikti. Ir jei autorius iš kažko tyčiojasi, tai pirmiausiai pats iš savęs.
Romanas pristatomas kaip didžios meilės istorija, tačiau meilės romanų skaitytojos nusivils – nėra čia didelių siužeto vingių, aistringų scenų, anei gražios ir laimingos pabaigos. Priešingai – yra daug karo (sakyčiau, kad net per daug), istorinių faktų ir daug smagių to meto ir personalijų aprašymų. Siužetas telpa į vieną sakinį – būdamas jaunas J. Selindžeris vieną vasarą įsimylėjo Judžino ONeilo dukrą Ooną, o kadangi meilė buvo beveik be atsako, jis išėjo kariauti, rašė jai laiškus, o grįžęs tapo rašytoju atsiskyrėliu. Tai trumpas reziume. Bet knygą įdomia daro visai kiti dalykai. Man, tiesą sakant, jų meilės istorija pasirodė pakankamai banali ir nelabai įtikinama. Jie susitikinėja trumpai ir daugiau jo iniciatyva, ji kelis kartus miega su drabužiais šalia jo, jis rašo jai laiškus, kurie iki šiol nuo viešumo yra kruopščiai slepiami. Ji pašėlusi, turtinga, graži ir labai jauna, ji siaučia vakarėliuose taip, kaip mūsų močiutės niekada nesiautė ir dėl man visada šiek tiek gaila. Ir Trumanas Kapotė šalia jos atrodo kur kas natūraliau, nei amžinai drovus Selindžeris. Jos meilė Čarliui Čaplinui daug jautresnė, tikresnė ir įdomesnė - po aštuonių gimdymų ji smarkiai vyresnį ir visuomenės pasmerktą vyrą myli taip pat stipriai kaip ir pradžioje.
F.Beigbederis nėra meilės romanų rašytojas, nes jo braižui, jo pasakojimo būdui trūksta jausmo. Užtat jis meistriškai šaržuoja kitus pažįstamus rašytojus, atskleidžia Čaplinų namuose vykusius vakarėlius ir jo pasmerkimą. Sužinojau daug įvairių dalykų – kad Hitlerio ūsiukus kur kas anksčiau už patį fiurerį išdidžiai nešiojęs aktorius buvo aršus komunistas, kad jo namuose vyko legendiniai vakarėliai, o kelias knygas apie Berlyną parašęs Kristoferis Išervudas jo svetainėje krito į alkoholinę komą. Kad Selindžeris Paryžiuje buvo susitikęs su Hemingvėjumi pasikalbėti apie karą ir kūrybą. Ir net parašęs jam kelis laiškus. Išsamiausiai pristatytas personažas – Oona. Iki pat jos gyvenimo paskutinių dienų, kur ji, pasak autoriaus, “migdomuosius užgerdavo alkoholiu”. O štai apie Selindžerį informacijos trūksta pačiam autoriui ir jis tai atvirai pripažįsta. Žymiausias visų laikų atsiskyrėlis pasiekė savo – apie jį tiesiog nėra ką daug kalbėti, o neparemta faktais išskysta net ir stipraus pasakotojo linija. Sakyčiau, kad tai greičiau romanas apie tai, kaip Beigbederis domėjosi Selindžerio gyvenimu. Bet skaitosi puikiai. Ir perliukų yra, kuriuos galima cituoti rinktinėje draugijoje. Tokių, kaip: “meilė yra dviejų vienišų egoistų, norinčių padėti vienas kitam, kad jų prakeiksmas taptų pakenčiamas, utopija” arba: “įsimylėti – tai įgyti dar vieną spręstiną problemą”.
Prancūzų rašytojo sugalvotu terminu noriu pavadinti ir kitą
knygą – vokiečių autoriaus Florian Illies “1913 šimtmečio
vasara”. Čia sutiksime daugybę žmonių, rasime daugybę faktų,
bet tuo pačiu niekas negarantuos, kurie jų tikri, o kurie – tik
jungiamos grandys ar autoriaus logiško mąstymo pasekmė.
Vokietijoje neregėto populiarumo sulaukusioje knygoje pateikiama ne
vien tų, kultūros aukso amžiumi vadintų metų vasara, bet
chronologiškai pateikiami ir kiti mėnesiai. Taip mes galime trumpam
įlįsti į F.Kafkos palėpę ar O.Kokoškos atelje, kur jis tapo
savo meilužės portretą, galime aplankyti Ispanijoje atsidūrusį
R.M.Rilkę ar Berne gyvenantį H.Hesę ar Vienos vyrų bendrabutyje
gimtadienį švenčiantį Hitlerį, galima užmesti akį kaip kartu
jodinėja žymieji dailininkai Pikasas ir Matisas ir ašmenis suremia
žymieji psichoanalitikai Froidas ir Jungas.
Skaitydamas knygą jautiesi lyg verstamas fotografijų albumą su aprašymais. Žmonės ir vietos aprašytos trumpai, bet labai įtaigiai, tad galvoje greitai gimsta žymių žmonių gyvenimo vaizdiniai. Jie ne vienkartiniai, visi herojai bent po kelis kartus pasirodo knygoje, mes matome kaip jie vystosi, kuria, gydosi, myli, išgyvena savo kančias, susitinka vieni su kitais. Į tarpus pridėta įdomių istorinių faktų, kad ir tai, kad tais metais atrandama du metus be žinios dingusia laikyta Mona Liza. Net ir Čaplinas čia vėl sušmėžuoja, pasirodo, tais metais jis pasirašė pirmąją savo aktorinę sutartį, o L.Armstrongas, būdamas vaikėzu, pirmą kartą viešai grojo triūba.
Nei istoriniu romanu, nei apybraižomis šios knygos negaliu pavadinti. Tai audinys iš daugybės spalvų, daugybės siūlų, daugybės istorijų, kurios niekuo neprasideda, niekur nenuveda ir niekuo nesibaigia. Tiesiog dėžutė su chronologiškai sudėtomis ir iki šiol nematytomis nuotraukomis iš žymių žmonių asmeninio gyvenimo, kurias žiūrėdamas supranti, kad kiekvienoje jų slepiasi romanas. Bet skaitosi puikiai. Ir žinau, kad dar tikrai norėsiu šią knygą kartais paskaitinėti atsitiktine tvarka ir atrasti faktų naujiems apmąstymams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą