Apie lietuviškas kainas, kultūrą ir uogas

Vėl jaukinuosi Berlyną. Vėl bandau atrasti save jame. Šiandien vėl užsėdau ant dviračio ir pasukau savo mėgstamu maršrutu. Po mėnesio pertraukos prisėdau savo mėgstamoje kavinėje, pasiėmiau kapučino puodelį, perverčiau laikraščius ir karščiausias šios dienos naujienas – kas bus su graikais ir likusia Europa, karščio pasekmės, perpildytas seniausias Berlyno Wannsee pliažas, anšlaginiai šlagerių karalienės Helenės Fischer koncertai stadione, Tierparko šešiasdešimtas gimtadienis ir šaltu vandeniu gaivinamos baltosios meškos, karališkosios krikštynos Londone, pasiruošimas Berlyno mados savaitei. Sudomino straipsnis apie pianinų meistrą, apleistose dirbtuvėse Wedingo rajone organizuojantį nerealius klasikinės muzikos koncertus. Reiks būtinai pasidomėti programa ir bilietų kainomis. Prie gretimo stalelio sėdintys vyrukai su barzdomis braižo kažką ant servetėlių, pagyvenęs vyras su skrybėle skaito knygą, menkai drabužiais prisidengusios merginos geria limonadą ir kvatoja, groja melancholiškas soul, šviečia saulė, pučia vėjukas, į taktą linguoja padavėja, pro šalį pralekia dviratininkai – pasaulis čia visiškai toks pat, koks ir buvo prieš mėnesį. Jokių grūsčių, jokio streso, nedraugiškumo, jokių bauginančių antraščių ir jokios grėsmės nuojautos. Net graikų problemos neatrodo labai didelės. Visi pasitiki, kad ponia Angela kaip nors jas išspręs ir jiems tikrai nėra reikalo sukti galvos. Tik Berlyne įsipatoginę graikai nerimauja, kad neįvestų jiems apribojimų ir nelieptų važiuoti namo, kur nėra nei darbo, nei pinigų.

Būdama Lietuvoje pasiilgau tos berlynietiškos ramybės, kai niekas netrukdo tau būti pačiam su savimi. Net nežinau kodėl, bet atrodo, kad Lietuvoje laikas greičiau bėga. Gal dėl to per tas nuostabias dvi atostogų savaites gimtinėje gerokai pavargau. Suprantama, nes Lietuvoje visada būnu priversta aktyviai dalyvauti savo gyvenime, susitikinėti su žmonėmis, bendrauti su visais išsiilgtais draugais, giminėms parodyti kaip paaugo mano vaikas, tvarkyti susikaupusius reikalus, aplėkti knygynus ir išsiilgtus renginius. Berlyne aš galiu daugiau stebėti gyvenimą, išlikdama nematoma. Manau, kad tai, jog niekas nieko iš tavęs nenori, nesitiki, neskambina, neprašo, kai tu neapsuptas įsipareigojimų susitikti, užsukti, užnešti, persiųsti, kai tu žinai, kad pakeliui nesutiksi pažįstamų, todėl gali rengtis kaip nori, sėstis kur nori, valgyti nepopuliariose užkandinėse, kurias Lietuvoje jau vadintumėme skylėmis (jei tos skylės gamintų tikrus skanius burgerius po tris eurus, gal taptų nauju mados klyksmu), gurkšnoti alų iš buteliuko žingsniuojant gatve ir išsitraukti savo Maką kavinėje nesulaukiant pašaipių žvilgsnių, priskiriančių tave pižonų padermei, ir yra tikroji asmeninė laisvė. Bet be perteklinio bendravimo niekada nesuprasi kaip gera būti vienam.

Pusiaukelė iki bokšto

Lietuva šį kartą nustebino kainomis ir kultūrinių renginių gausa. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Vilniaus kavinėje įsivyravo berlynietiškos kainos – už kapučino puodelį ir čia, ir ten turiu mokėti apie du eurus, už mažą alaus bokalą – du, už didelį – visus tris eurus. Rašytojų sąjungos kavinėje klausydama poezijos skaitymų peržvelgiau meniu ir nustebau, kad longdrinkai ir kokteiliai kainuoja tiek pat kiek čia – šešis – aštuonis eurus. Vienintelis dalykas šiek tiek pigiau – dienos pietūs, bet patiekalai iš normalaus meniu kainomis dažnai lenkia berlynietiškas. Kainos stebino ir parduotuvėje – esu įpratus už pieną, sviestą, sūrį, dešrą, ledus, atvežtinius vaisius mokėti kur kas mažiau. Jau nekalbant apie vokiškus saldainius, sūrius ir vyną – šie Lietuvoj kainuoja net dvigubai brangiau. Trejų devynerių butelys prekybos centruose kainuoja tiek, kiek pas mus toks pat kiekis Jagermeister'io. Tačiau džiugu, kad nepaisant kainų, dauguma stalelių centre net ir ne tokį šiltą vasaros vakarą buvo užsėsti linksmų ir nerūpestingų žmonių. Atrodo, į kainas čia niekas nežiūri ir nesuka dėl jų galvos. Gal tikrai Lietuvoje ir uždarbiai adekvačiai padidėjo? O studentai, močiutės ir daugiavaikės šeimos tiesiog nesėdi kavinėse ir nebado akių. Nebuvau iki pajūrio nuvažiavusi, tačiau sakė, kad ten kainos dar didesnės. Ar tikrai už kavą ir alų trečdaliu daugiau prašantis užeigos savininkas padidino algą barmenui ar baristai?

Pasivaikščiojimas po senamiestį

Kodėl virkauju čia, juk ta kavos puodelio kaina Lietuvoje jokios įtakos mano egzistencijai nedaro. Ogi todėl, kad galvoju apie dar neprasimušusius ar komercinio meno kryptimi nenusukusius menininkus, kuriems pasėdėti kavinėje – kūrybos grandinės dalis, būtinybė, idėjų gaudyklė ir minčių tupykla. Ką daryti jiems, kai net ŠMC kavinėje šiemet kava kainuoja trečdaliu brangiau.. o gal, kaip kokiam Paryžiuje, menininkų kavinės turi savo ypatinguosius svečius, kurie visada užsukę gauna kavos puodelį dykai ir leidžia savo vardą naudoti kavinės aurai sukurti? Juk kavos puodelio savikaina – tiesiog centai. Eiles į dailią užrašų knygelę rašantis poetas ar eskizus braižantis grafikas tikrai jų vertas. Jei kas sužinosite apie tokią kavinę Lietuvoje, būtinai man praneškite. Kai kitą kartą būsiu Lietuvoje, padovanosiu savininkui savo knygą ir aprašysiu jį spaudoje ar bent jau veidaknygėje, kad šis pavyzdys užkrėstų kitus ir taptų gražia lietuviška mada.

Poetų skaitymai Kultūros nakty

Užteks apie kainas, pakalbėkim apie kultūrą. Man besant Vilniuje, vyko “Kultūros naktis”, kuri iš nedrąsių ir nevėkšliškų pirmųjų žingsnių užaugo iki nuostabaus įvairiapusiško ir šauniai suorganizuoto renginio. Renginių gausybe “Kultūros naktis” gali konkuruoti su didžiausiais Europoje vykstančia
is festivaliais. Geri atlikėjai, kokybiškas garsas, didelės scenos, sklandžiai suorganizuotas objektų lankymas, puiki vaikų erdvė Bernardinų sode, pritaikytas transportas – viskas paliko didžiulį teigiamą įspūdį. Vaikštinėjom su vaiku beveik iki vidurnakčio ir visur klausėmės koncertų, poezijos, žiūrėjom parodas, šviečiančias instaliacijas, mačiau taikias minias žmonių ir supratau kaip reikia sostinei tokių vasariškų kultūros renginių, kurie mieste sukuria tikrą šventę.

Supynės virš lietuviškų laukų

Dar daug kas patiko Lietuvoje, visko ir neišvardinsiu – dainuojantis fontanas Bernardinų sode, Gedimino kalnas, į kurį pagaliau užlipom su vaiku, vakariniai pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį, maži šviežūs agurkėliai turgelyje, braškės iš uošvienės sodo, maloni manikiūrininkė, su kuria niekaip negalėjom atsisveikinti, tokie pat skanūs kibinai senojoje Trakų kibininėje, nesutemstančios Joninių naktys, kaip visada į šiltą savo glėbį priimanti sodyba su senomis knygomis, papuvusia veranda, žydinčiais lubinais, kukuojančia gegute ir raudonuojančiomis žemuogėmis. Tikrai, net ir dabar užsimerkusi matau save įkritusią į žemuogių pievelę, renkančia tuos mažus raudonus gamtos karoliukus į rusiškam paveldui priklausančią, liaudyje "granionaja" vadinamą stiklinę, uodžiančią jų kvapą ir leidžiančią vienai kitai uogai lėtai ištirpti ant liežuvio. O paskui likusias patrinti su cukrumi, pritrupinti juodos duonos ir užpilti kaimišku pienu paruošiant Mutinį - patiekalą, be kurio neįsivaizduojama buvo mano vaikystė.

Belaukiant trumpiausios metų nakties

 Laisvosios bangos eteryje Daiva Tamošiūnaitė prieš dvi savaites paklausė ar nenuobodu man Berlyne be aktyvios veiklos. Ir tada susimąsčiau, kad pusę savo gyvenimo praleidau taip aktyviai, kad kitiems turbūt užtektų visam. O dabar labai gera tuos įspūdžius atrajoti ir vėl iš naujo virškinti. Gal net smagiau, nei dalyvauti. Ir dabar, kai atrajoju savo įspūdžius apie Lietuvą, ji man atrodo tikresnė, nei tuo metu, kai ten viešėjau.