Apie sakuras ir įvaizdį

Balzac Coffee - viso labo tinklinė kavinė, kaip Starbucks, visur vienoda ir neturi berlynietiško jaukumo, tik gerą nepigią kavą. Mėgstu ją už didelius vitrininius langus, pro kuriuos gali stebėti gatvėje verdantį gyvenimą, plaukiančius žmonių srautus, fiksuoti šių metų pavasarines gatvės madas, nagrinėti prie lauko stalelių sėdinčiųjų veidus ir bandyti atspėti apie ką jie kalbasi. Šalia – metro stotelė, tik šioje vietoje ji yra ne po žeme, bet virš gatvės ir kas penkias minutes pradundantys geltoni traukiniai, o po jais kursuojantys geltoni tramvajai neleidžia pamiršti kokiame spalvingame ir kupiname ritmo mieste gyvenu. Šalia žydi forzicijos krūmas, kiek kairiau rožinę putą drabsto sakura. Pirma tikra pavasario diena. Ta, kai žmonės nusimeta paltus ir nebeatrodo keistuoliais. Šalia manęs pagarbiu atstumu sėdi du vyrukai su kompiuteriais, gale seniukas valgo bandelę ir skaito knygą, o kitoje pusėje prie lango sėdi moteris su laikraščiu. Dar dvi merginos iš Azijos tyrinėja miesto žemėlapį. Ir viskas. Nuostabi terpė darbui ir naujoms mintims.

Berlyno pakraštyje esantis Garten der Welt 

Šįkart norėjau parašyti apie sakuras Berlyne. Jų tikrai čia labai daug, bent jau mūsų gyvenamajame rajone, kuris buvo “pasienio ruožas” tarp rytų ir vakarų. Kadangi sakuros nėra šių kraštų augalas, pasidomėjau jų atsiradimo legenda. Ir mane ji taip maloniai nustebino, kad noriu ja pasidalinti. Tais gūdžiais metais, prieš ketvirtį amžiaus, kai griuvo kapitalistinį ir socialistinį pasaulius skyrusi siena, japonai buvo euforijoje ir neslėpė savo džiaugsmo išaušusia nauja era Europoje. Tada vienai televizijos stočiai kilo mintis kažkaip išreikšti paramą šiam karų, armijų, santvarkų, neteisybės išvargintam miestui, padovanoti jam kažką gražaus, kas simbolizuotų taiką ir ramybę visame pasaulyje. Galiausiai nusprendė padovanoti tai, ką turi gražiausio – sakurų medžius, kurie, susodinti palei sienos buvimo liniją, parkuose ar šiaip tuščiose apgriautose vietose savo grožiu atsvertų visą šiam miestui ir jo gyventojams tekusį skausmą. Japonų televizija pati nesitikėjo, kad žmonės paaukos apie milijoną eurų, už kuriuos bus galima nupirkti ir pasodinti virš devynių tūkstančių rožiniais žiedais pavasarį pasitinkančių medžių. O dabar jau tradicija tapo Berlyno Pasaulio parke (Garten der Welt) kasmet švenčiama sakurų žydėjimo šventė.

kiekvienam kiemui po sakurą

Nežinau, kaip jums, bet man labai graži ši tautų draugystės istorija. Ir žiedais išreiškiamas šalies įvaizdis, kurį japonai protingai neša pasauliui, pabrėždami, kad jie taiki ir rami, grožiui neabejinga tauta. Juk ir Vilniuje sėdėdami po sakuromis žmonės mini Japoniją gražiuoju. Ką tu gali blogo pasakyti apie šalį, kuri tau dovanoja tokį grožį. Tegul ir laikiną, bet kasmet atsinaujinantį ir kasmet skleidžiantį tas pačias žinutes. Tai ne vienkartinė reklama laikraštyje ar radijuje, net ne vienkartinis dalyvavimas šalis pristatančioje mugėje. Tai ilgalaikė investicija, tvirtai šaknimis įsikabinanti į svetimą žemę ir jų žmonių širdis. Ir leidžianti sutaupyti milijonus įvaizdžio stategijoms, darbo grupėms, ekspertams, logotipams ar reklaminėms dovanėlėms. Gal ir Lietuvai reiktų kažką tokio sugalvoti ir semtis įvaizdžiui įkvėpimo iš gamtos. Būkim ne drąsi šalis, bet graži ir taiki. O gal išvis atsisakykime šūkių ir lozungų. Gal pirma pagalvokim, ką galim duoti pasauliui, išskyrus darbščius svetimose šalyse dirbančius žmones, protingus studentus ir mokslais gerokai vietinius lenkiančius vaikus.

Bet ar mes išvis pasiryžę duoti? Ar nėra taip, kad tik verkiame ir dejuojame, kad nieko negauname iš kitų. Kad užuot atradę davimo džiaugsmą, vis kremtamės, kad mums per mažai teko. O jei gauname kokį nedidelį nuoširdų dalyką, apsimetame išdidžiais ir pareiškiame, kad mums nereikia išmaldos. O iš tiesų įvaizdis labiau priklauso nuo dalinimosi įpročių, nei nuo lozungų.

Garten der Welt

Esu dalyvavusi keliose Lietuvos įvaizdžio kūrimo grupėse, jei taip galima pavadinti betikslį posėdžiavimą Vyriausybės rūmuose ar URM, kur darbo grupės nariai realiai reikalingi tik dėl skaičiaus. Esu mačiusi kaip nuobodžiai ir valdiškai Lietuva prisistato tarptautinėse parodose. Esu mačiusi ir labai gražiai išleistų bukletų ar pagamintų reklaminių dovanų ir puikiai sugalvotų turizmo skatinimo projektų. Esu varčiusi žymiosios agentūros iš Londono berods už pusę milijono litų pateiktą ekonominio įvaizdžio strategiją, kurią liaupsino visa jauna ministro komanda. Netgi pats PR guru Wally Olins su ryškiais akiniais ir varlyte buvo atvažiavęs pristatinėti šios strategijos, sudėtos į gražiai išleistą ir dar gražiau įrištą knygelę. Spalvotą, papuoštą gražiom nuotraukom, ryškiomis antraštėmis, gražiu šriftu išskirtais punktais. Puikiai apipavidalintas PR komandos darbas. Jei dėstyčiau būsimiems ryšių su visuomene specialistams, būtinai tai pateikčiau kaip sektiną pavyzdį, kaip reikia ruošti strategijas. Ypač tiems klientams, kurie daug moka ir turi pateisinti viršininkui išleistus pinigus, bet iš tiesų nieko labai nudirbti nenori. Ir dar pasakyčiau studentams, kad nebijotų kiek ilgėliau užtrukti prie vienos jų, nes pusę išdėstytų minčių ir visus sukurtus šablonus vos vos pakeitę galės naudoti kitiems klientams. Nes PR lozungai apie įvaizdį, reputaciją, jo naudą, jo nebuvimo žalą, tikslus, auditorijas, priemones padaro nieko nenutuokiantiems klientams puikų įspūdį ir užpildo pusę būsimos ataskaitos. Ir jie beveik nesiskiria. Bet tai nėra strategija. Ir nemanau, kad kokia nors Lietuvos ar užsienio agentūra galėtų tokią sukurti. Už mažesnius ar didesnius pinigus. Nes įvaizdis visų pirma yra jausmas, kurį pats gali ir nori perduoti.

Lietuvoje yra įvaizdžio specialistų ir gal net prireiktų abiejų rankų pirštų jiems išvardinti. Bet motyvuoti juos turi idėja, o ne pinigai. Jei būtų mano valia, paskelbčiau konkursą Lietuvos įvaizdžio idėjoms, kuriame galėtų dalyvauti ne tik RsV komandos, bet ir studentų, moksleivių, namų šeimininkių ar verslininkų grupės. Koks nors portalas galėtų jas visas skelbti ir raginti žmones balsuoti. Ekspertai išrinktų savo favoritus. Laimėti tokį būtų garbė. Laimėtojams būtų galima padovanoti galimybę kelias savaites pristatinėti Lietuvą kokioje nors Europos šalyje ar kokiame nors tiksliniame renginyje. Žinau, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas, bet kartu noriu pasakyti, kad nuoširdų rezultatą galima gauti tik iš žmonių, kurie dirba iš idėjos. Todėl reikia sužadinti idėją, o paskui už ją atsilyginti. Ir geriausia – ne pinigais, o įspūdžiais. Tokiais, apie kuriuos norėsis pasakoti ne tik draugams socialiniuose tinkluose, bet ir anūkams. Ir kurie pakeltų pačių dalyvių žmogiškąjį įspūdį. ir padėtų sutaupytus pinigus skirti kultūrinių projektų finansavimui.


Čia kaip su literatūrinėmis premijomis – varžosi juk jau išleistos knygos. Juk rašytojai stengiasi parašyti kuo geriau vedami visai kitų paskatų, o ne iš noro gauti kokią nors premiją. Laimėtojo vardas būna tik atpildas už darbą ir paskatinimas toliau kurti. O sėdint po sakuromis eiliuoti gali pradėti ir niekuomet to nedarę žmonės. To ir linkiu. Visokeriopo įkvėpimo po žydinčiais medžiais. Ir naujų įvaizdžio idėjų. Pradėkim nuo savęs.