Vakarėlis su Hemingvėjumi

Būna savaitgalių, kai svajoji apie knygą ir arbatą lovoje. Būna savaitgalių, kai norisi susitikt su draugais ir pagamint kažką skanaus. Būna savaitgalių, kai užtenka mylimo žmogaus šalia. O būna ir tokių, kai norisi tiesiog išeiti "į trasą" ir net nebandyti spėlioti, kur tas kelias šįvakar tave nuves. 

Kaip gali nenusifotografuoti prie tokio žodžio

Paskutinę sausio dieną švęsti Naujus metus su Jole sugalvojome dar besibaigiant gruodžiui. Tikrųjų naujų smagiai atšvęsti nepavyko nei jai, nei man. Trukdė vaikai, ligos, darbai. Todėl nusprendėm, kad nemažiau smagu turėtų būti atžymėti naujuosius po mėnesio. Jolė arba Jolanda yra mano vaiko geriausios draugės mama, vos keleriais metais už mane jaunesnė. Ji gimė ir gyveno Londone, mokyklą ir universitetą baigė Venesueloje, ištekėjo už dirigento ir dabar su dviem mergaitėm gyvena Berlyne. Jei ne ji, niekada nebūčiau sužinojus kaip blogai gyvena venesueliečiai ir kad Che Guevara joks ne didvyris, o banditas. 

Neatsispyriau ir aš

Susitinkame su ja Kreuzburger burgerinėje, suvalgom po naminį burnoj tirpstantį "čysburgerį" ir žingsniuojam į barą pirmam gėrimui. Šįkart tiksliai žinau į kurį - palestiniečiams priklausantį Al Hamra. Prieš savaitę peršalusi tame bare užsisakiau rytietiškos šildančios arbatos, kuri pasirodė besanti ne kas kitas, o karštas pienas su imbieru. Sėdėjom tada su dukra prie baro ir natūraliai stebėjom juoduko barmeno veiksmus darant kokteilius. Užsimezgė pokalbis, pradžioje drovus, paskui ir atviresnis. Pasirodo, jis iš Kamerūno. Palikęs šeimą ten, o šiame bare dirba tik savaitgaliais. Pamačiau jį spaudžiant citrinos sultis, maišant jas su džinu, pilant Grenadino sirupą, plakant plaktuvu ir atrodė, net seilė nutekėjo bežiūrint. Tačiau supratau, kad po karšto pieno toks kokteilis mane pribaigtų. Hemingway sour - atsakė barmenas, kai paklausiau pavadinimo. Prižadėjau ateiti po savaitės ir būtinai paragauti.

Hemingvėjaus rūgštis - taip turbūt lietuviškai skambėtų 

Ir dabar manau, kad pradėti vakarėlį su Hemingvėjumi tikrai buvo puiki idėja. Visų pirma skamba puikiai, o visų antra - tiek citrinos padeda atlaikyti net ir rimtas išgertuves. Barmenas nudžiugo mane pamatęs, sumaišė mikliai kokteilius, o įsikalbėjus, pavaišino mus Jagermeisterio šotais. Bet likti antrai taurei nesiryžome. Išvirtom į lauką sniegui drebiant - pirmą kartą šį mėnesį, šiais metais. Bandžiau paaiškint Jolei kad nereikia skėčio sningant, kad smagu, kai jis krenta ant plaukų, ant drabužių, ant atkištų delnų. Ji išsitarė, kad jai sniegas tokia pat atrakcija kaip Disneilendas - kažkas netikro, dirbtinio, tik filmuose matyto ir ji neturi supratimo kaip su juo elgtis. Esu tai pastebėjusi, ne kartą stipriau užrišdavau jos mergaitėms šalikus, užmaukšlindavau kepures ant ausų ir pasakiau, kada jau reiktų pirštinių.

Pasukom į Kulturbrauerei - ten prieš pusmetį viename klube smagiai prisišokome. O kai vyksta Ladies night vakarėlis, galima itin nebrangiai prasisukti - pirmas dvi valandas merginoms ne tik nemokamas įėjimas, bet ir septynių eurų vertės gėrimų kuponai. Klube septynios salės, visos su skirtinga muzika ir vis kitais didžėjais. Mes akivaizdžiai amžiumi lenkiame didžiąją masę, apsirengusios irgi kukliau, bet jaučiamės labai gerai, nes į kitus beveik nežiūrim. Pradžioje susisuka galva, bet paskui susirandam salę su latino ritmais ir devyniasdešimtųjų muzika. Juokėmės stebėdami nevėkšlą barmenę, šokom kartu su puse salės Makareną, kartojom salsa žingsnelius, maivėmės prieš veidrodžius ir vis svarstėme, ar jau sudeginome vakarėlio pradžioje sukirsto burgerio kalorijas. Vidurnaktį šokinėjome ir šaukėme "Happy new year". Užmiršome ir amžių, ir problemas, ir užmigusius vaikus, ir ant sofos snaudžiančius vyrus, ir savaitės rūpesčius, ir nebaigtus darbus. Judėjome į ritmą, stumdėmės tarp žmonių, dainavom žinomus priedainius ir… buvo labai gera. Tokia virš realybės pakibusi užmaršties akimirka, gal kažkur pamatyta, gal susapnuota, kai tavęs nebevaržo nei kūnas, nei amžius, nei socialinė ar šeimyninė padėtis. 

Vienos nakties stebuklas - ryte sniego buvo tik likučiai

Nerealumo būseną sustiprino ir šviežiu sniegu užkloti miesto paviršiai ir mūsų namo žingsniuojančios pėdos sniege, ir primigusio miesto tyla, nustelbiama tik mūsų juoko fotografuojantis. Kai išsiskyrėme, žingsniavau namo neskubėdama, laiminga, šypsodamasi, negalėdama atsigrožėti per kelias valandas pasikeitusiu miesto veidu. Ir galvodama, kad kiekvienai mūsų kartais labai reikia Ladies night su gera drauge ir Hemingvėjumi.