Nuovargis pusiaukelėje

Kai užeini į kavinę ir ten groja Jonny Cash, tiesiog negali taip paprastai apsisukti ir išeiti. Tada atrodo, kad jeigu nesustabdysi šios akimirkos, praleisi kažką labai svarbaus. Atrodo, kad kažkokia mintis nuplasnos tolyn taip ir nepraskaidrinus tavo galvos, neleidusi užčiuopti kažko svarbaus arba suprasti kažko esminio, nuo ko galbūt pasikeis visa ši diena, savaitė, mėnuo, o gal ir visas likęs gyvenimas.

Gurkšteliu kavos ir atsiremiu į fotelį. Pro didelį langą stebiu praeivius ir jaučiuosi jaukiai pasislėpusi. Lyg savo likimo valdovo paprašiusi minutės pertraukėlės. Minčių tiek daug, kad norisi parašyti eilėraštį. Arba tekstą dainai. Bet nei vienos tokios, kuri pasuktų mane iš numatyto kelio. Jokio gundymo svetimais horizontais. Reiškia, viskas tvarkoj, žingsniuoju savo keliu. Tik kartais jis būna nelygus, su besityčiojančiais akmenimis, prižėlęs pikta linkinčių žmonių, pelkėtų vietų, iš kurių ką tik kažkas nudžiovė tiltelį, netikėtų kliūčių, kurias galėtum daug lengviau perlipti, jei kažkas pakabintų kopėčias. Todėl kartais labai pavargstu. Todėl kartais, kai po ilgų tamsių dienų nušvinta saulė, labai smagu prisėsti ir paklausyti Jonny Cash. Ir pagalvoti, kad kai kurie dalykai kartais patys išsisprendžia.

Vakar pasakiau vyrui, kad supratau kam rašytojams reikalingi agentai. Ogi tam, kad galėtum toliau rašyti knygas, o ne feisbuko postus, laiškus žurnalistams, skaitytojams, klausimus leidėjams. Nes dažniausiai vienas žmogus nemoka ir gerai rašyti, ir gerai parduoti. O jei ir moka, negali vienu metu abiejų daryti. Prisižiūrėjusi filmų anksčiau galvojau, kad jei leidykla priima tavo kūrinį, jie pasirūpina ir jo marketingu, organizuoja knygos pristatymus ir autografų dalinimo valandėles, sukviečia žurnalistus, atspausdina plakatus, sudomina tavo kūriniu radijo ir televizijos laidų vedėjus, nekalbant jau apie kirpyklose gulinčių žurnalų redaktores. Tu padirbi kelias savaites, na kelis mėnesius pagal iš anksto suorganizuotą programą, ir vėl gali grimzti į kūrybinį chaosą savo galvoje, tikintis iš jo kada nors pagimdyti kitą kūdikį. Ir pakartoti visą jo parodymo pasauliui procedūrą dar kartą.

Berlyne jau pavasaris

Bet čia aš kažkaip įsisvajojau. Parašyti knygą - tai reiškia atsidurti pusiaukelėje. Va kitą pusę kelio eini pasakodamas kitiems, kodėl verta ją pirkti ir skaityti. Taip norisi, kad kas nors patyręs vestų už rankos, padėtų, paguostų, nukreiptų teisinga linkme. Bet esi vienas su savo pirmagimiu ir turi pasikliauti instinktais. Gal per mažai laiko šiame versle. Gal per maža žuvis. Žuveliokas tiktai. Turi išplaukt pats ir įrodyti ko esi vertas. Ir plaukiu. Iriuosi per kliūtis. Laikau iškėlus galvą virš vandens. Stengiuosi neprisemt burnos. Klausausi. Mokausi. Įgaunu patirties. Tik labai pavargstu. Bet Jonny Cash liepia eiti toliau.

Laukia įtempta ir be galo įdomi savaitė Lietuvoje - knygos pristatymas mano gimtajame Panevėžyje, renginys knygų mugėje bei parodos Vilnius-Berlynas atidarymas. Būtinai parašysiu kaip sekėsi.