Norėjau pakalbėti apie orą, o gavosi - apie laisvę

Sausio 13 diena
Der Wohnzimmer

Der Wohnzimmer mėgstu už jaukią aplinką

Kai po kelių savaičių lietaus, vėjo, uraganų, darganos pagaliau išlenda saulė ir oras sušyla iki dešimties laipsnių, nori nenori pradedi šypsotis. Nors Lietuvoje šiandien gedulas. Bet nevarginsiu nei savęs, nei jūsų prisiminimais apie tą kraupią naktį, kai mano vyras su savo fotoaparatu buvo fronto priešakinėse linijose be jokios galimybės susisiekti su manimi. Niekas nei jam, nei man medalių nedavė, nes jų nereikia nei mums, kad jaustumėmės ypatingesniais, nei mūsų vaikams, kad galėtų mumis didžiuotis. O apie provaikaičius išvis negalvoju ir nesijaučiu jiems nieko skolinga. Ir liūdėt nesiruošiu. Nes visų pirma tai ne gedulo, o laisvės diena.


Visame tame nepriklausomybės judėjime dalyvau tikrai entuziastingai – tuomet buvau šviežiai atvykusi į Vilnių iš Panevėžio, studijavau žurnalistiką, tryniausi Piliovkėje, susižavėjusiomis akimis klausiausi girtų poetų ir dailininkų, skaičiau uždraustas knygas, pogrindžio laikraščius, fotografavau demonstracijas, pradėjau bendradarbiauti su Respublika ir susipažinau su begale įdomių žmonių – kaip aš galėjau likti nuošalyje. Dabar daugelis gali pasakyti, kad išdaviau tėvynę, išvažiavau, pamiršau, nebekovoju. Sutinku tik su paskutiniuoju teiginiu, nes kiekvieno gyvenime yra laikas kovoti ir laikas mėgautis tuo, ką iškovojai. Nuolatinė kova vargina. Todėl ir paauglystė nesitęsia amžinai. Ateina laikas suaugti, suvokti ko nori, kurlink eini ir kas trukdo. Ateina laikas priėjus tikslą prisėsti, pasėdėti, išgerti kavos, apsižvalgyti ir sugalvoti naujus tikslus.

Berlyno sienos griuvimo 25 metis buvo pažymėtas jautriai 

Manau, kad tai, ką palikau Lietuvoje, yra tikra kova – visų pirma už būvį, už egzistenciją, kur negarantuotos nei teisės į darbą, nei į sveikatos apsaugą, nei į teisingumą. Visų antra, ten vyksta nuolatinė, nors mažiau į akis krintanti, kova už kasdienes smulkmenas - kolegų ir klientų pagarbą, už savo teises į sveikatą, poilsį, tinginiavimą, už teises į kitokią savo nuomonę ir teisę būti netobulu ir nepateisinti tėvų ar visuomenės lūkesčių, už teisę siekti savo svajonių, lyg tai būtų kažkas draudžiamo ar nemoralaus, o gal net užkrečiamo ir pavojingo kitiems, už teisę nedaryti iš vaikų genijų, o iš savęs – tobulos mamos ir gražuolės žmonos, už teisę neauginti kieme ekologiškų daržovių ir nesistengti niekam patikti ar įtikti. Prie viso šito dažnam prisideda ir vidinės kovos – kaip išdrįsti, kaip nebebijoti tėvų, darbdavių, valdininkų, daktarų, vaiko darželio auklėtojų, autobuso vairuotojų, paštininkų. Ta kova, kai nuolatos turi plaukti prieš srovę, vargina ne kiekvieną. Tie laimingieji šio teksto šiaip ar taip nesupras.


Berlyne nereikia su niekuo kovoti. Čia aplinka šypsosi ir net skatina tave būti kitokiu. Bet kokiu. Čia gyvenimo devizas – būk savimi, būk koks tu nori būti. Tik atvažiavus pasijutau keistai – pagalvojau, kad dabar galiu tapti visai kitu žmogum, galiu persikūnyti į kitą personažą, tapti blondine, Pepe Ilgakojine, Mere Popins, Alisa, galiu būti hipstere arba hipe, rokere arba metaliste, galiu nuspręsti rengtis tik juodai arba tik geltonai, galiu įsiverti auskarus į antakius arba išsitatiuruoti drakoną per visą nugarą. Taip taip, man keturiasdešimt ketveri ir Berlyne aš visu tuo vis dar galiu būti, niekam nesukeldama juoko, pasišlykštėjimo, apkalbų bangos. Sakysit, kad galėjau visa tai daryti ir Lietuvoje. Aišku, galėjau, bet niekada neturėjau nei laiko, nei noro atsisėsti ir pagalvoti kokia vis tik aš norėčiau būti ir kokia kažkur giliai esu. Nes žinojau, kad tai reikš papildomą kovą. Už teisę tapti kitokia, nei pridera.


Per tuos dvejus su puse metų čia netapau nei hipe, nei hipstere, o ir metaliste niekad nenorėjau būti. Ir tatiuiruoti kūno nenoriu. Jaukiai jaučiuosi įšokus į džinsus, sportbačius, marškinėlius, galiu iš namų išeiti nešukuotais plaukais ir neparyškintomis blakstienomis. Sakot, galėčiau tai ir Lietuvoj? Taip galėčiau. Bet skirtumas tas, kad ten jausčiausi labai nejaukiai, o čia jaučiuosi puikiai. Nes esu savim. Nes mane vertina už tai, kas esu, ką darau, o ne už tai, kaip atrodau ir ar teisingai elgiuosi. Klystu, manęs čia tiesiog niekas nevertina. Nes Berlyne svetima vertinti kitus. Čia savaime suprantama, jei tu taip rengiesi, reiškia tau patinka, jei tą ir aną darai, reiškia tau to reikia, jei taip kalbi, reiškia tą ir galvoji. Jokios būtinybės apsimetinėti.


Abejojantiems mano patriotiškumu, pasakysiu, kad šįvakar rengiamame mamyčių vakarėlyje savo draugėms iš Vokietijos, Venesuelos, Rusijos papasakosiu apie visus sausio tryliktosios baisumus Lietuvoje, traiškomus žmones, rusų tankus važiuojančius tuščiomis gatvėmis. Papasakosiu, ką pati išgyvenau tą nerimo kupiną naktį, kai pamačiau iš TV eterio išvedamą Bučelytę ir iš gatvėje stovinčio aparato kas pusvalandį skambinėjau į redakciją sužinoti, ar nėra žinių apie mano vyrą. Jie tada turėjo tik nuolat atnaujinamas nukentėjusių pavardes ir guodė mane, kad tarp jų jo nėra.. Manau, kad kalbėti svetimšaliams apie savo šalies istoriją šiuo metu yra svarbiau, nei dalyvauti minėjimuose ar šventiniuose koncertuose. Todėl nesijaučiu stovinti nuošalyje. Juk geriau pagalvojus, aš stovėdama demonstrantų miniose Vilniuje ne tik už savo šalies nepriklausomybę, bet ir už sistemos žlugimą ir tam tikra prasme - už Berlyno sienos nugriovimą kovojau. Kad galėčiau dabar čia džiaugtis laisve, kurią šis miestas man siūlo. Nes nekenčiu jokių sienų. Net ir ginybinių.


Keistai čia man išėjo, nes buvau nusiteikus susumuoti praeitus metus ir pakalbėti apie dabar skaitomą W.S. Maugham knygą “The Summing up”. Turbūt tikrai kai kurios datos taip įaugę į pasąmonę, kad diktuoja tos dienos temas..