Kalėdos, svečiai ir asilas

Kavinė Liebling tikrai tapo mano mėgstamiausia. Čia šilta, jauku, smagi muzika, kapučinas su širdele iš putos ir įdomūs personažai. Vos penkios minutės dviračiu nuo namų, o jaučiuosi, kaip išvažiavusi į miesto centrą. Čia ir yra mūsų centras – mūsų Kiez. Berlynas neturi centrinio traukos taško, tik turistai malasi po Alexanderplatz, po Friedrichstrasse, aplink Branderburgo vartus ar po Zoo rajoną. Vietiniai turi savo kavines rytinei kavai, savo Štamknaipes vakariniam alui ir savo mėgstamus skirtingų virtuvių restoranus savo kyce (Kiez). Ir dažnai kituose rajonuose net nesigaudo.

Praeitą savaitę atvykusių draugų dėka, buvau priversta prisiminti visus miesto veidus. Suprantu, kad žmonėm, pirmą kartą esantiems Berlyne, labai knieti nusifotografuoti prie pagrindinių turistinių objektų, prie apipaišytos sienos likučių ar nepadoraus grafiti, jiems norisi užlipti į Reichstago kupolą arba pasikelti į TV bokštą, bet pastebiu, kaip vis sklandžiau sugebu į jų turistinę programą įlieti tikrojo Berlyno vaizdų, pabandyti parodyti anapusinį, turistui neužgriebiamą miestą. Jokiu būdu nesiūlau išbraukti must see objektų, bet vien jie neatspindi miesto, nes Berlynas – tai įvairovė, tai mišrainė iš tarpusavyje visiškai nederančių komponentų, kartais tokių eklektiškų, tokių beprotiškų, kad tai jau tampa tam tikru menu. Net iš Kalėdų, labiausiai kičiškos šventės čia sugebama išspausti meną. Pavydžiui, išpuošta kalėdų eglutė mirga pačiame remontuojamos gatvės viduryje, šventinėmis lemputėmis padabinti didžiuliai statybų kranai, papuoštų eglučių giraitėje iš garsiakalbių sklinda paukštukų čiulbesys, o šalia pasakas primenančių kalėdinių turgų veikia Creepy Christmas market nekenčiantiems Kalėdų. Čia menas dažnai būna absurdiškas, o absurdas - dažnai meniškas. Čia miestas negali be meno, o menas – be miesto. Todėl neįsivaizduoju geresnės vietos kalėdinei dvasiai pajusti visokiausių skonių žmonėms.

Svečių dėka ir pati pasiblaškiau po Berlyną. Kartais taip užsisuki tarp savo nuolatinųi maršrutų, kad prireikia svečių miestui pamatyti. Aplankėm kelis Kalėdinius turgus, šventiškai žėrintį Sony centrą Potsdamo aikštėje ir lempučių alėją Unter den Linden gatvėje. Niekas netaupo elektros. Nei namuose, nes bent jau kas antrame lange dega įvairūs šventiniai motyvai, nei gatvėse. Vien Kudamui išdabinti buvo panaudota keturi šimtai kilometrų šviečiančių girliandų. Turint galvoje, kad Berlyne visą gruodį nuolat veikia virš trisdešimties turgų, o sudėjus ir savaitgalinius bei vienkartinius, lengvai priskaičiuojamas ir visas šimtas, galit įsivaizduoti koks skaičius lempučių mirksi mieste. Turėtų gražiai atrodyti iš lėktuvo.

Bet norėjau papasakoti ne apie lemputes, bet apie tai, kad labai smagu, kai žmonės atvažiuoja ne apsistoti pas mus, bet aplankyti mūsų, kitaip tariant, praleisti savaitgalio kartu. Neskubėjom, viską darėm lėtai, kaip ir reikia Berlyne ir vis tik per tris dienas tiek daug visko spėjom. Tiek visko, ko jie nebūtų darę leisdami savaitgalį Vilniuje: nuėjom į linksmą Gogol Bordello koncertą jaunimo pamėgtame nušiurusiame Astra klube, netgi išgėrėme alaus su muzikantais, praėjome tankiausiai barų primšta Simon-Dach gatve, gėrėm alų tramvajuje, o clubmatę traukiny, stebėjom Zoo beždžiones nušalusiais užpakaliais nuo Bikini Haus terasos, bėgiojom po žydų memorialo labirintus, vakarieniavom indų restorane, aplankėme buvusioje žydų mergaičių gimnazijoje veikusią įžymybių fotografo Martin Schoeller parodą, šildėmės sėdėdami ant radiatorių ir sukišę rankas į kailinių rankoves skandinaviškame Kalėdų turguje, pardavėjai bilsnojant į laikrodį matavomės nukainuotas HM sukneles, fotografavomės su Kalėdų seniais ir briedžiais, valgėm turkiškus kebabus Weddinge, vaikštinėjome po Mauerparko blusturgį, kuriame išgelbėjome vienatvei ir šalčiui, o vėliau ir šiukšlių mašinos nasrams pasmerktą didžiulį Nulėpausį su prilipinama uodega. Jis dabar išskalbtas ir sušukuotas jaukiai miega ant mano fotelio, nes buvo draugiškai nuspręsta, kad kelionės į Lietuvą jis neatlaikys. O dar draugės vyras jai leptelėjo – ką, tau vieno asilo namie negana?


Taigi, šiuo įrašu norėjau pasakyt, kad Berlynas – stebuklų miestas. Ypač per Kalėdas. Niekada nežinai, ką pamatysi už kampo ir kada grįši su asilu namo:)