Grafiti ant tuščio lapo

Baltas lapas. Lapas, reiškiantis ne naują pradžią, bet mirtį. Apsnigtą kapą. Lapas, iš kurio, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, pabėgo žodžiai. Keliu kepurę prieš leidinio “Literatūra ir menas” redaktorių, kad neišsigando ir metė tą baltą pirštinę. Kad nekalbėdamas pasakė daugiau apie mūsų šių dienų aktualijas, nei visų kitų leidinių antraštės kartu sudėjus. Skeptikai komentuoja, kad jie nieko taip nelaimės, kvailas protestas (prieš apkarpytą leidinio finansavimą) ir tiek. Atsirado ir tokių, kurie piktinosi sakydami, kad kultūrinė spauda Lietuvoj visai nieko neverta, kad tai valdžios pinigų švaistymas, nes meno ir literatūros apžvalgininkai nieko gero nebegali pasakyti ir apskritai kam jie reikalingi ir kam juos finansuoti.

Kai pagalvoji, tai juk tikrai valstybė gali egzistuoti be knygų, be parodų, be kultūrinės spaudos, be literatūros ar meno kritikų. Be verslo kritikų. Be valdžios kritikų. Kuo mažiau kritikų – tuo geriau. tuo švaresnės sienos ir ramesnės galvos. O jei koks atsiranda, pasitelkiamas viešumas ir valdžiai nieko nebereikia daryti, patys tautiečiai tokį suvalgo socialiniuose tinkluose. Nes ten mes visi viską žinome geriausiai. Nes ten mes drąsūs ir protingi. Ten mes griežti ir teisingi. Rašydami komentarus išliejame visą tulžį, kurios nedrįstame įvilkti į konstruktyvios kritikos žodžius ir veiksmus.

Paskelbė policija apie sugautus grafitininkus ir visas feisbukas džiūgauja, ploja rankomis, giria policiją, kuri pagavo sienas peckiojusį Solomoną. Visi tokie Vilniaus patriotai, visi už švarias sienas, kad net gražu klausyti. Ir kokia mūsų policija šaunuolė, jai tiesiog premiją duoti reikia už tokį žygdarbį - po septynerių metų pagaliau pagavo sienas terliojusių vaikiščių gaują. Beveik iš karto pamiršome, kad ne visada juos prisišauksi, kai dingsta vaikai, prievartaujamos merginos ir po miestą laksto girti BMW. Nekalbu apie tuos atvejus, kad jie net nesivargina gaudyti kyšių davėjus ar “atkatų” ėmėjus, kad miestą žalojančių sprendimų priėmėjai nesulaukia ne tik teismo ir baudų, bet netgi viešo papeikimo. Užtat kitos antraštės skelbia, kad policija nubaudė beveik šimtą žmonių, kurie pirko alkoholį po nustatytų valandų. Kitos sako, kad tuoj nubaus ir kunigą R.Doveiką, kuris išdrįso laikyti Piemenėlių mišias nebaigtoje Pilaitės bažnyčioje neturėdamas tam jokių leidimų. Su tokiais tikrai reikia kovoti. Jie turbūt labiausiai pavojingi visuomenei.

Aš neginu grafičių piešėjų, taip pat manau, kad tie sienų tepliotojai turi gauti baudą, nes tai yra chuliganizmas. Teisingai, duokim mes jiems viešų darbų, tegul nuvalo tas sienas. Bet kartu duokim jiems ir tas kitas sienas, kur jie galėtų reikštis. Kai mažam vaikui pakabini didelę rašymo lentą, jis nustoja paišyti ant sienų. Manau, kad ir su Vilniaus rašinėtojais būtų galima susitarti. Bet reikia tartis, o ne smerkti ir sodinti. Sodinti reikia tuos, kurie niokoja Vilnių pjaudami medžius, kurie pasmerkė mirčiai Gedimino kalną, kurie duoda leidimus nelegalioms statyboms, kurie vagia asfaltą iš naujai tiesiamų gatvių, kad atiduotų dešimt procentų klerkams už laimėtus konkursus. Sodinti reikia tuos, kurie už penkis milijonus išpjauna alyvas, išverčia senuosius žibintus, išaria žolę ir nutiesia šaligatvius Lukiškių aikštėje vien tam, kad iš karto po to skelbtų kitą konkursą paminklo statymo darbams, kuriam reikės dalį sudėtų plytelių nuardyti. Teisti reikia tuos, kurie įsisavino Europos pinigus taip gudriai, kad mes to net nepastebėjom, tuos, kurie už milijonus kuria interneto sistemas, kurios po valandos nulūžta, tuos, kurie ima kyšius automobiliuose, teismo salėse, Seimo rūmuose, verslo kabinetuose, prašmatniuose restoranuose. Jie padaro miestui daug daugiau žalos, nei sienų rašinėtojai.

Bet jie tyli ir garantuotai tylės, o jaunimas su dažų flakonėliu rankose yra neprognozuojamas. Pavojingas. Kaip ir kultūrinės spaudos atstovas ar žymus režisierius. Jie per drąsūs. Jie nebijo išsišokti ir pasisakyti. O kai pasakys, tai dar pusės nesuprasi, reikės guglinti, kas toks buvo Ezopas, ką norėjo pasakyti Tartiufas, o ką omeny turėjo Orvelas. Tikrai, geriau neprovokuokite jų, o pareikalaukite procento iš viešųjų konkursų vykdytojų. Surinktus pinigus galėsite skirti kultūrinei spaudai. Nelaukite, kol jie susivienys su grafitininkais ir ant balto lapo Solomono rašysena parašys jums F**k you.