Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu

Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.