Alpių slėnis Vokietijoje |
2020 aisiais itin daug maudėmės skaičiuose, bent kartą per dieną buvome užpilami sergančiais, mirusiais, pagijusiais, paskiepytais vienetais ar procentais, įvairiomis diagramomis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis, apskritimais, stulpeliais. Šalys, lyg olimpinėse žaidynėse, lenktyniavo, kuri pirma, antra, paskutinė. Betrūko tik lažybų punktų. Ir dar aiškios finišo linijos. Tiesą sakant, žaidimo taisyklės nėra aiškios iki šiol. Neaišku, ar laimės lėčiausi, ar greičiausi, ar apsukriausi. O gal vis tik tie, kurie mokės kūrybiškai pažvelgti į skaičius. Juk jei skaičiuotume ne mirusius, o naujas danguje atsiradusias žvaigždes, gal likusių gyvų gyvenimas nors truputį būtų šviesesnis?
Per praeitus metus supratau, kad galima labai kūrybiškai suskaičiuoti ir savo gyvenimą. Užtenka tik šiek tiek tendencingai atsirinkti norimus suskaičiuoti momentus ir stebėti kaip keičiant požiūrio tašką, keičiasi rezultatas. Kaip pavyzdį pasakysiu – galima skaičiuoti apsiniaukusias dienas ir galima susirinkti saulėtas. Jei sąžiningai skaičiuosime, kaip mat pamatysime, kad saulėtų valandų buvo kur kas daugiau nei lietingų. Galime prisiminti slogias ir nerimo kupinas akimirkas ir tada metai atrodys visiškai niekam tikę, o galim suskaičiuoti laimingus momentus ir nustebti, kiek vis tik daug jų buvo. Galime skaičiuoti neuždirbtus pinigus, o galima skaičiuoti ir neišleistus – balansas gaunasi apylygis ir situacija nebeatrodo tokia dramatiška. Galime skaičiuoti ne žlugusias mylias, bet nueitus žingsnius – čia gal net gerokai pranoksim ankstesnius metus.
Atėjus į Bad Wilsnach |
Vasaros pradžioje su dar trimis bendrakeleivėmis nuėjome virš šimto kilometrų piligriminiu keliu iš Berlyno į Bad Wilsnach. Kadaise buvęs populiariausiu šiaurėje piligriminiu keliu, mums, per pavasarinį uždarymą užsisėdėjusioms namie, jis puikiai tiko. Šešios dienos, penkiolika bažnyčių, dešimt kilogramų ant pečių, minus trys kilogramai sugrįžus, trys draugės visam gyvenimui, šimtas trisdešimt nuotraukų ir aštuoniolika prirašytų dienoraščio puslapių. O jei pridėsime tai, kas nesveria, kas neišmatuojama, kas apskaičiuojama, gausime pilnutėlaitę kuprinę.
Vidurvasarį sūnaus autobusiuku keliavome su visa šeima po Vokietiją. Per dešimt dienų apvažiavom gražiausius Bavarijos kampelius, nakvojome kempinguose ir leidomės į žygius ten, kur mašinoms negalima. Skaičiuoju toliau - užkopėme į vieną ledyną, praėjome vienu tarpekliu, kilome iki žadą apimančio kalnų slėnio ir žygiavome kalnų upės vaga. Sakyčiau, tikrai bus dar šimtas kilometrų. Ir turbūt dar kokie keturi aukščio kilometrai. Trumpam atlėkus į Lietuvą, viena išėjau į du dienos žygius. Buvau tokia laiminga, kad labiau skridau, nei ėjau ir net ant visų prie veido limpančių musyčių ir pakeliui sutiktų pikčiurnų šunų nepykau. Taigi, dar dvidešimt kilometrų mano sąskaitoje.
Berchtesgadeno žemėje |
Taip keliavome dvi savaites |
Dailininkų kelyje Saksonijoje |
Spalio mėnesį grįžau pabūti Lietuvoje ir neatsispirdama
rudens grožiui triskart išsiruošiau į dienos žygius. Taigi –
dar 25 kilometrų. Ruduo baigėsi, o žygiavimas dar ne – gruodžio
mėnesį, kai jau visi buvome suvaryti į savo gardelius be teisės
turistauti, atradau smagų maršrutą aplink Berlyną. Nusprendžiau
vieną dieną per savaitę nueiti vieną etapą, taip palaikant
imunitetą ir minčių higieną. Iki metų pabaigos nuėjau ne tiek
jau daug – keturiasdešimt kilometrų. Bet suskaičiavus apytikslį
metų rezultatą, gaunu ne tiek ir mažai – 530 arba daugiau nei
pusė tūkstančio kilometrų. Jei paversčiau metrais, gaučiau net
penkis šimtus trisdešimt tūkstančių. O jei žingsniais?
Pasirodyčiau tikra didvyrė. Turint galvoje, kad metų pradžioje po
kojos traumos dar vaikščiojau su ramentais, gal tikrai esu verta to
vardo.
Lina, nuostabūs tie tavo skaičiai. Ir aš mėgstu skaičiuoti, o tu man priminei, kaip į juos pažvelgti. Gerų ir didelių tau skaičių.
AtsakytiPanaikinti