Meilės neįmanomybė arba smagi literatūrinė klastotė

Apie rašytoją Haną Rotšild ir jos pirmąjį romaną “Meilės neįmanomybė” nieko nebuvau girdėjus, kol leidykla Tyto Alba neišleido jo lietuviškai (vertė Mėta Žukaitė). Tiesą sakant, neplanavau skaityti neprasidėjus atostogoms, bet čia buvo iš tų atvejų, kai labai sudomina anotacija ant knygos nugarėlės: “Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti.” Pasidarė įdomu, kaip galima sumaišyti tiek temų ir žanrų viename romane ir kokio skonio knyga po to atsiranda. Gal ten slypo naujoji bestselerio kūrimo formulė?

Meile nusivylusi mergina, nuo pat pirmų eilučių sukelianti skaitytojo gailestį, už paskutinius pinigus vienam atsitiktiniam meilužiui nuperka paveikslą sendaikčių krautuvėlėje. Vyras nepasirodo, herojė ištuština vyną viena ir gailisi veltui išleistų pinigų, tačiau po kelių dienų jos alkoholikė motina jį nešioja po Nacionalinę Londono galeriją ir ieško panašumo su ten eksponuojamais kūriniais, bandydama sukurstyti dukros viltį, kad jis ko nors vertas. Kad paveikslui numatytas pagrindinis vaidmuo romane, skaitytojui aišku nuo pat pradžių, dar net paveikslui nepradėjus kalbėti. Palaipsniui įtampa auga, paveikslo istorinis kelias driekiasi per Europą, visur kurstydamas nepadorias aistras, kol atsiranda Berlyno žydų šeimoje, kabo mažutėje jų svetainėje, bet šį faktą turtingoji Vinkelmanų šeima labiausiai linkusi nuslėpti. Kiek pailsėjęs nuo klajonių, jis vėl yra nukabinamas nuo sienos ir nugabenamas pačiam fiureriui, o jo buvę šeimininkai išvežami į Aušvicą. Savo gyvenimo istoriją romane papasakoja pats paveikslas – jį turbūt ir reiktų vadinti protagonistu. Nors veikėjų storame romane daug ir pačių įvairiausių. Kai kurie jų labiau įtikinami, kiti – mažiau, kai kurie puikiai atspindi mūsų dabartinio gyvenimo tuštybę. Visiems reikia to ypatingojo paveikslo, nes jis – tobula meilės išraiška.

Kelis kartus skaitant kilo noras paieškoti internete informacijos apie paveikslą, bet vis atidėliojau, kol perskaitysiu visą romaną. Ir įsivaizduojat mano nusivylimą, kai baigusi skaityti sužinau, kad taip tikroviškai aprašytas ir mano smalsumą sužadinęs paveikslas, kabojęs Prancūzijos dvare, džiuginęs Voltero mylimąją, paskui atkeliavęs pas Fridrichą Didijį, vėliau atitekęs Napoleonui ir galiausiai pakliuvęs į Hitlerio rankas, kuris po karo turėjo būti neva padovanotas Evai Braun, viso labo buvo literatūrinė klastotė. Prancūzų dailininkas Antuanas Vato tikras, jo istorija tikra, meno pasaulio legendos tikros, visi istoriniai kontekstai tiksliai atkurti, bet pats paveikslas išgalvotas, kaip ir kolekcininkas Vinkelmanas, jo šaltakraujė dukra Rebeka, turtuolis Vladas, linksmuolis Barnis, vargšė Anė, jos mama Ivė ir kiti personažai. Taip, sutinku, autoriaus laisvė sugalvoti personažus kokius tik nori, o šiame romane paveikslas taip pat tik personažas, bet perskaičius jaučiausi šiek tiek apgauta. Bet geros knygos paskirtis yra ne tik praturtinti žiniomis, bet ir sukelti smalsumą. Autorei tai padaryti pavyko, nes vos tik užvertus paskutinį puslapį prasidėjo mano detektyvinės paieškos internete apie žymų, bet mažai žinomą rokoko dailininką ir apie ne mažiau žymią, bet per mažai žinomą romano autorę.

Ant knygos viršelio užsimenama tik tiek, kad ji aristokratė, meno žinovė, dokumentinių filmų kūrėja, dėstytoja ir scenarijų rašytoja. O iš tiesų ji ne šiaip aristokratė, bet turtingiausios pasaulio šeimos – Rotšildų klano – atstovė ir paveldėtoja. Ji taip pat Nacionalinės Londono paveikslų galerijos valdybos pirmininkė ir Tate muziejaus globėja. Taip, šeima turi didžiausią privačią meno kolekciją ir autorė nuo pat mažens sukiojosi tarp šedevrų, šeichų, aristokratų ir politikų. Todėl nenuostabu, kad jai taip gerai pažįstamas meno aukcionų pasaulis ir meno kolekcionierių portretai, kuriuos taikliai aprašo romane.

H. Rotschild viename iš nedaugelio interviu teigia, kad tėvas vaikystėje vesdavosi į galerijas ir liepdavo praleisti ten daug laiko. Kažkada, atlikdama praktiką Paryžiuje, ji atsidūrė Luvre prie A.Watteau paveikslo "Pierrot". Tuomet ji jautėsi liūdna ir vieniša ir tas paveikslas ją sujaudino iki pat gelmių. Autorė teigia gavusi emocinį šoką ir supratusi, kad nupieštas žmogus jaučiasi taip pat kaip ir ji. Jai tapo įdomu, ką galėtų pasakyti paveikslai, jei jiems būtų suteikta galimybė kalbėti, o rokoko epochos dailininką pasirinko tik dėl to, kad apie jo gyvenimą ir kūrybą išties mažai žinoma.
Prisipažinsiu, ir aš šį vardą buvau girdėjusi tik kartu su kitais mėgstamais Prūsijos karaliaus Frydricho didžiojo dailininkais. Bet nežinojau, kad jis buvo įsigijęs net 19 jo paveikslų ir dėl to dabar Berlyne ir Potsdame jo paveikslų yra daugiau, nei Prancūzijoje, kur dailininkas gimė ir kūrė. Nieko nuostabaus, juk Frydrichas Didysis buvo prancūziškojo rokoko gerbėjas. Hitlerio archyviniuose kataloguose taip pat rastas vieno Watteau paveikslo pavadinimas – jis turėjo kabėti būsimame fiūrerio muziejuje Lince kartu su kitais karo meno grobiais vienoje iš pačių matomiausių vietų (šiuo metu eksponuojamas Berlyno paveikslų galerijoje), o ne būti padovanotas Evai Braun. Galbūt šio paveikslo tikra istorija būtų ne mažiau įdomi? Galbūt autorei visai nevertėjo išgalvoti paveikslo ir istorijos, o tiesiog atkapstyti vieną iš esamų?

Prieš beveik tris šimtmečius mirusio dailininko vardas pastaruoju metu ne kartą buvo patekęs į skandalų sūkurius. Prieš dešimtmetį nuošalioje britų sodyboje buvo rastas dingusiu laikytas jo paveikslas “Le surprise”, vėliau parduotas Christie aukcione už rekordiškai didelę sumą pinigų. Frankfurter Allgemeine Zeitung prieš septynerius metus iškapstė istoriją, kad Vokietijos valdžia žymųjį paveikslą “Kythera išplukdymas” iš Prūsijos karališkosios šeimos paveldėtojų nusipirko dukart – pirmą sykį 1926 m už 1,8 mln reichsmarkių, o antrą kartą - 1983 už 15 mln vakarų Vokietijos markių. O kokios įdomios buvo meno kūrinių klajonės ir slėpynės karo metais?

Manau, kad ne mažiau įdomias istorijas galėtų papasakoti ir jų šeimai priklausantys paveikslai. O jei prabiltų jos šeimos žmonės, oi kiek įdomių dalykų papasakotų, nes turbūt nėra paslaptingesnės, įtakingesnės ir labiau gandais apgaubtos šeimos už Rotšildus. Sakoma, kad jie valdo pusę pasaulio pinigų. Apie juos skleidžiama pačių įvairiausių paskalų ir kuriama įvairių sąmokslo teorijų – neva jie finansavo pasaulinius karus ir prisidėjo prie antisemitizmo, neva jie finansuoja dabartines vyriausybes, valdo bankus ir kuria dabartinę pasaulio politiką, neva jie yra masonai, satanistai, iliuminatai ir šėtono garbintojai, kurių palikuonys gali tuoktis tik su šeimos nariais. Nežinau, kiek tiesos ganduose, bet manau, kad šioje šeimoje slepiasi ir politinio trilerio, ir meilės istorijos, ir detektyvo, ir psichologinio romano užuomazgų, kurie sudomintų skaitytojus visame pasaulyje.

Ne veltui H.Rotšild pirmoji dokumentinė knyga apie jos tetą Niką The Jazz Baroness (bei to paties pavadinimo filmas) vos pasirodžiusi šovė į populiarumo viršūnes. Joje autorė aprašė, kaip užaugusi Anglijos pilyse, įgijusi puikų išsilavinimą, tapusi diplomato žmona, Nika meta vyrą, penkis vaikus, padėtį visuomenėje dėl juodaodžio vyro. Ji tampa džiazo baroniene, globoja Charlie Parker, myli Thelonious Monk, važinėja Rolls royce, gyvena su trimis šimtais kačių ir dievina džiazo muziką. Jos bute miršta didžioji džiazo žvaigždė Charlie Parker ir Rotšildai susiima už galvos. Autorei nebuvo lengva paviešinti nenuoramos tetos, per karą pilotavusios bombonešius, o paskui besisvaiginusios džiazu, istoriją, to nenorėjo visa šeima, bet lemtingais momentais ji prisiminė ją drąsinusius Nikos žodžius – mes gyvename vieną vienintelį kartą. Skaitai tokias istorijas ir supranti, kad tikri žmonės dažnai būna įdomesni už personažus, o gyvenimo vingiai labiau netikėti už siužetinius.

“Meilės neįmanomybė” yra šaunus skaitinys atostogoms, įtraukiantis į istoriją, praplečiantis skaitytojo pažintinį lauką ir įvedantis į meno pasaulio užkulisius. Intriga išlaikoma ir humoro pakanka - sakyčiau tai toks Bridžitos džouns dienoraščio ir Da Vinčio kodo mišinys. Bet bestselerio formulės jame neradau, o maisto linija  romanatrodė netgi visai bereikalinga. Bet už pažadintą susidomėjimą Rotšildais ir Antoine Watteau esu labai dėkinga autorei. Ir už norą dar kartą apsilankyti Berlyno Šarlotenburgo rūmuose ir Nacionalinėje dailės galerijoje ir kitomis akimis pažiūrėti į visų laikų žymiausio Vokietijos Kaizerio mėgstamiausio dailininko paveikslus.