2019 m. balandžio 12 d., penktadienis

Paragauti Maroko



Su kuo galėčiau palyginti Maroką? Ne šalį apskritai, kurioje visur kabo dar palygint jauno, pažangaus ir beprotiškai turtingo karaliaus portretai, kurioje yra tokia gamtos, gyvūnų, žmonių, architektūros įvairovė, kad joje telpa ne tik visa Afrika, bet ir visa pietinė Europa, ne šalį, kurią apdainavo garsūs rašytojai ir poetai, kurioje tiek daug prabangių rūmų ir Riadų, kurie paprastam biudžetiniam turistui taip pat nepasiekiami, kaip ir beduinų palapinės dykumoje ar vietinių marokiečių būstai medinoje, bet apie tą kąsnelį, kurio paragavau per šešias viešnagės dienas, atskridusi ne sezono metu pigiomis avialinijomis į Marakešą.
Marokas toks įvairus ir jame tiek daug kontrastų, kad nesi tikras, ar pamatęs gabalėlį gali spręsti apie visą šalį, bet paragauti jo labai skanu.

Pirmą kartą keliavau be plano. Kas pažįsta mane, žino, kad aš taip niekuomet nesielgiu. Visada guglinu, skaitau knygas apie tą šalį, į kurią vykstu, skaitau atsiliepimus internete, sudarau sąrašą dalykų, kuriuos noriu pamatyti, paragauti, aplankyti ir stengiuosi to plano laikytis. O čia visai kitokia šalis, kitokia kultūra, kitas žemynas. Marokas į mano gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai, netyčia - prieš mėnesį vyresnėlis sūnus pasakė, mama, ten tokios ryškios žvaigždės ir tokie gražūs saulėlydžiai ir tas sakinys mane apsėdo, lyg netyčia taksi nugirsta melodija, kurią niūniuoji dvi dienas. Sutikau iškart, nes kas gali atsispirti, kai lemtis tau siūlo viso pasaulio žvaigždes su brangiu žmogumi. Apsisprendžiau pasitikėti juo, pasitikėti likimu ir pasitikėti Dievo planu ir nusiteikti priimti viską, ką pakeliui rasiu.

Buvau pasiruošusi nustebti. Buvau pasiruošusi, kad reikės kažkaip suvaldyti savo baimes. Nes Marokas – tai jau Afrika, tai visai svetimas mums pasaulis, visiškai nesaugi vieta, kur gali būti apiplėštas, pasmeigtas peiliu siauroje medinos gatvelėje, įkąstas skorpiono dykumoje, nusivėmęs nuo neaiškių bakterijų, apsivertęs su senoliu mersedesu, kurie čia, kaip dalis europiečių, atvažiuoja šiltai pabaigti savo gyvenimo dienų. Galėjom viso to išvengti užsisakydami gerą viešbutį, bet tai jau būtų kita kelionė, joje aš būčiau nebe keliautoja, o turistė, atrandanti visai kitus dalykus.


Bendra vakarienė hostelyje
Keliavau taip, kaip keliauja jaunimas ir bandžiau įsijausti į tai, kas vadinama backpackers life – kai viskas, ko tau reikia, telpa į kuprinę ir dažniausiai žinai tik vietas, kurias nori aplankyti, bet ne kaip iki jų nusigausi, niekada nežinai, ar dar liksi šiame hostelyje vienai nakčiai, ar, sulaukęs įdomių pasiūlymų ir žmonių, su jais judėsi toliau. Būsi atviras viskam, kas pasitaikys tavo kelyje. Joan, su kuria Atlantic hostelyje sėdėjom greta prie bendro vakarienės stalo, skanavom vištienos tadžiną su ryžiais ir razinomis ir spjaudėm į vieną lėkštutę alyvuogų kauliukus, taip ir sakė – kai keliauju su draugu, apsistojame viešbučiuose, bet kai keliauju viena, visada renkuosi hostelius, nes juk čia visada randi su kuo pasikalbėti ir sužinai tiek daug apie šalį ir ypatingas jos vietas. Pasak britės, taip keliauti juk daug įdomiau, taip kelionė virsta nuotykiu. Joan nakvojo šešiaviečiame kambaryje, džiaugėsi gavusi apatinę lovą ir po vakarienės klausėsi vietinių muzikantų grupės kartu su jaunimu iš Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos. Po kelių dienų ji turėjo judėti toliau - tūkstantį kilometrų į pietinį Maroko miestą Dahlą ji norėjo įveikti vietiniais autobusais, kaip darė keliaudama po Jordaniją. Nes taip įdomiau, o laiko ji turinti. Pakeliui dar užsuksianti į Tarfaya, aplankyti jos mėgstamo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi paminklo. Taip ir neišdrįsau paklausti, kiek jai metų, bet pūsdama cigaretės dūmus ant hostelio stogo esančioje terasoje, ji prisipažino, kad šitaip keliauti pradėjo tik išėjus į pensiją.
Essaouira nuo hostelio terasos
Essaouira – tai žuvėdrų, kačių ir menininkų pamėgtas miestas už trijų valandų kelionės patogiu autobusu nuo Marakešo. Aštuntą ryto sėdžiu viena ant stogo terasos ir klausau, kaip klykia šie balti paukščiai nardydami po baltą miestą. Lyg dieglių varstomi kūdikiai. Essaouira ir vadinamas žuvėdrų miestu. Jis vadinamas baltuoju miestu. Keista, kai žinai, jog jis buvo didžiausiu vergų transporto uostu ir iš jo į ilgą kelionę per Atlantą išplaukdavo juodaodžių tirštai prigrūsti laivai. Gal dėl to čia visur skambančioje gnawa muzikoje daugiau jaučiamas afrikos genčių ritmas, nei arabiškos trelės. Šidoma rytinės saulės spindulių ir vietoje kavos gurkšnodama šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsiverčiu knygą – šįkart į kelionę pasiėmiau Bruce Chatwin romaną Utzas. Štai ir išlindo melas, kad nesiruošiau Marokui – juk skaitinėjau prieš išvykstant Maroke apsigyvenusio rašytojo Tahir Shah knygą “Kelionės su pačiu savimi”. Viename esė jis aprašė, jog visada, kad ir kur bekeliautų, su savimi vežasi Bruce Chatwin knygą “The Songlines”. Savo mėgstamame angliškame knygyne šitos neradau, bet nusipirkau romaną apie Prahoje sovietmečiu gyvenusį porceliano kolekcionierių. Jo istorija, kaip ir G.M.Markeso apsakymai iš rinkinio “Strange piligrims”, savotiškai tiko prie šios mano kelionės be plano, bet su pakeliui sutinkamais keistuoliais ir ilgais skaitymui paliktais rytais. Gaila, nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą.

Essaouiros medinos centrinės gatvelės yra spalvotas, perpildytas ištisinis turgus. Nuklydus kiek toliau, galima išvengti turistų, bet ne nuolat tau norinčių ką nors parduoti prekeivių. Vienas tau kiša papuošalus, kitas prieskonius, trečias arbatinukus, ketvirtas – šalikus, viskas gražu, spalvota, neįprasta akiai, todėl jas džiugina, jau pradedi galvoti, kaip vienas ar kitas daiktelis tiktų tavo kambariui, tavo virtuvei, tavo garderobui, jau beveik leidi įtikinamas, kad prekeivis tau padarys specialią kainą už šį neįkainuojamą dalyką ir tada tik šast ir prisimeni, kad keliauji su kuprine ir šachmatų lenta ten niekaip netilps. Kad atvykai čia įspūdžių ir žvaigždėto dangaus, kurie, kaip tyčia, nieko nesveria. Buvo ir labai malonių prekeivių, kurie mums parodė kryptį, kurie pasakė, kur pavalgyti pigiau ir kiek iš tiesų reikia mokėti už taksi. Vieno po ilgų derybų ir pokalbio paklausiau, kur galėčiau suvalgyt sriubos lėkštę pietums su vietiniais, jis mane čiupo už rankos ir siaurų gatvelių labirintu nuvedė į tokią savotišką skylę, kur niekuomet nebūčiau drįsus užeiti. Sėdėjau prie stalo su dar šešiais vietiniais mažame tamsiame kambarėlyje, vienu šonu prisiglaudusi prie žalios aptrupėjusios ne vieną šimtą metų skaičiuojančios sienos su nežinia kur bėgančiomis skruzdėmis, kita alkūne liesdama bedante burna sriubą šliurpiantį senuką ir pasigardžiuodama kirtau pupelių troškinį su marokietiškais prieskoniais, o pabaigus su jų duona išlaižiau lėkštės dugną, kaip tai daro vietiniai. O paskui visiems turėjau paspausti rankas, nes visi norėjo palinkėti mums bon voyage. Na ir kas, kad paskui pusvalandį ieškojau, kur nusiplauti rankas su muilu, šie pietūs liks įrašyti mano atmintyje prie geriausių gurmaniškų patirčių. Kaip ir aštrokas sraigių nuoviras, pirktas iš gatvės prekeivio vidurnaktyje. Kaip ir ant griliaus keptos krevetės, kurios ryte dar plaukiojo jūroje. Kaip ir sultingas didžiulis apelsinas, kokių į kilogramą telpa tik trys. Kaip ir su pomidorais kepti ir troškinti kiaušiniai pietums.
Siauros medinos gatvelės

Essaouiroje mėgsta atostogauti patys marokiečiai. Jų čia daug daugiau, nei europiečių, jie važinėjasi arklių kinkiniais, valgo restoranuose, perka čia pat gatvėje spaudžiamas cukranendrių sultis, perka skaras ir suvenyrus, fotografuojasi prie miesto sienos. Tai tokia savotiška Palanga – turinti savo pagrindinę gatvę, turinti promenadą su “sea view” terasomis, gatvės muzikantus, šoumenus, brangių dizainerių parduotuvių ir turgų, brangių restoranų ir riadų su fontanais ir rankomis drožinėtais baldais. Sekmadienį išsliūkinam iš medinos, einam į vietinių turgų, kuris kažkuo panašus į Panevėžio mašinų turgų jo klestėjimo metais, kai stendai būdavo nukrauti Europoje nebereikalingais daiktais. Randu netgi stalą su fotografuotomis knygomis, kokias mes skaitėme tuomet, kai legalių nebuvo. Sukam į šoną, pavargę nuo žmonių, nuo dulkių, nuo šiukšlių, nuo prekeivių riksmų ir besigūdančių vyrų su dideliais karučiais ir išeinam į vietinių pliažą, šurmulį palikdami už nugaros. Smėlio kopos apačioje įsitaisom ir stebim, kaip vietiniai vaikai iš ragatkės šaudo balandžius. Svarstom, gal jie juos valgo, ar peša plunksnas? Pašauna, tada vejasi ir gaudo ir tai daro taip rimtai, lyg gautų algą už tai. Paskui hostelio šeimininkas, vardu Kuskusas, paaiškina, kad vaikai taip pramogauja – pašautus balandžius jie nešasi namo, pakerpa sparnus ir laiko ten juos kaip naminius gyvūnus. Ne viską mes galim suprasti. Ne viską ir reikia. Po vakarinio pasivaikščiojimo po žuvų turgų, norisi paklausti, kur jie deda tas neparduotas krevetes, kur deda didžiules rajas, doradas, ungurius ir kitas žuvis, kurių pavadinimus pamiršau vos išgirdusi. Bet nepaklausiu. Kai po gnawa muzikos koncerto beveik vidurnaktį grįžtame namo, centrinėje gatvėje vyrukai vis dar pardavinėja ryklio gabalus vėlyviems turistams. Jo likusi visa uodega, iš kurios turbūt dar galėtum pamaitinti kokį trisdešimt žmonių.


Turguje dorojamas ryklys
Žuvų turgus purvinas, dvokia, jame žuvėdros tampo žuvų vidurius, o katės – žuvų galvas. Arba atvirkščiai. Kartais jos susipeša. Žuvėdros rėkia, puola, kerta katėms snapu, kaip Hičkoko paukščiai, todėl eini pasilenkęs, susigūžęs, bandydamas jų išvengti, bet eini tolyn, nes negali sustoti ir atsiplėšti, nes kažkurią tavęs dalį juk traukia pasišlykštėjimą keliantys dalykai. Ir praėjus visą tą purvą ir keistas žuvis pamatom tokį mažą stebuklą – koks dešimt vyrų guminėmis kelnėmis, ką tik išlipę iš savo laivų, sinchroniškai traukia didžiulį tinklą iš draugo laivo. Juokaudami, mušdami ritmą jie juda gražiai ir lygiai ir tame jų judesyje yra kažkas sakralaus, kažkas, kas perduodama iš kartos į kartą, kažkas, kas apibrėžia juos, kaip žmonių grupę ir kas galbūt yra netgi tapę jų DNR dalimi, kurią jie perduos ir savo vaikams. Tinklas begalinis, darbas trunka ilgai, bet aš stebiu lyg užhipnotizuota, pamiršusi temstantį pasaulį aplink mane. Net pagalvoju, kad panašiai choreografiškai tiksliai kadaise Lietuvos laukuose judėdavo šienpjoviai.
Vietiniame autobuse
Prisikvėpavus rytietiškos egzotikos vis tik noriu pamatyti žvaigždes, tad po dviejų parų Essaouiroje sėdam į vietinių autobusą ir dardam į Sidi Kaouki, banglentininkams, hipiams ir visiems kitiems laisviems keliautojams puikiai žinomą tašką prie vandenyno. Dvidešimties kilometrų kelionė vietiniu autobusu trunka pusantros valandos – pusvalandį laukiame kol jis prisirinks pilnutėlis, kol saldumynų prekeivis parduos pusę padėklo, kol autobuso vairuotojas gaus reikiamą autobuso detalę, kad pagaliau galėtume pajudėti ir per valandą pasiekti šį galutinį mūsų kelionės tašką, kuriame tik tą patį rytą užsisakėme kambarį.


Mus pasitinka asilai, šunys ir kupranugariai. Paskui pamažu pasirodo pastarųjų šeimininkai ir klausia, ar nenorėtume pajodinėti. Asilai čia naminiai, kaip kitur šunys, o šunys čia laukiniai, kaip kitur katės. Dar yra ir arklių, bet jie, kaip kupranugariai, turi užsidirbti pragyvenimui, nešiodami tuos kelis čia apsistojusius keliautojus. Po valandos kitos priprantu prie šio visur persekiojančio gyvūnų pasaulio. Laikas jaukintis žmones. Mano sūnus, kur bekeliautų, mėgsta su vietiniais pažaisti futbolą arba krepšinį, sako, tai pats geriausias būdas susidraugauti su vietiniais. Sėdžiu tuščiame paplūdimyje, stebiu juos, spardančius kamuolį, stebiu ant arklių po begalinį tuščią paplūdimį lakstančius ir triukus išdarinėjančius vietinius berniokus, stebiu iš tolo atsiritančias ir kaskart po truputį artėjančias Atlanto bangas, kol jose lėtai lėtai nuskęsta saulė. Saulėlydžiai čia tikrai puikūs, pagalvoju, glostydama jaukiai šalia manęs įsitaisiusį šunį. Ir maistas puikus, suprantu vakarieniaudama vietinių užeigėlėje labai tinkančiu šiai kelionei pavadinimu Sans stress (Be streso). O grįždama tamsoje galvoju, ar paukščių takas toks ryškus tik dėl to, kad reikia parodyti kryptį po karštos žiemos tėvynėn grįžtantiems giesmininkams?

Ne vien brangūs viešbučiai turi terasas su vaizdu į vandenyną
Sidi Kaouki puikiai tinka egzotiškai tinginystei, ypač jei nesistengi pažaboti bangų su banglente. Kaimas su dešimt namų, produktų kiosku, apelsinų pardavėju, keturiais restoranais ir iki pat horizonto besitęsiančiu pliažu. Po rytinio pabėgiojimo, maudynių ir sočių saldžių pusryčių, nusprendžiame nukeliauti iki krioklių. Jei pasiseks, tuos dvylika kilometrų galima pavažiuoti autobusu arba pasigauti pakeleivingą automobilį. Būtų galima, jei kas nors važiuotų pro šalį. Užtat eiti gera, dairomės į argano medžius, laisvai besiganančius kupranugarius ir avis, kol pamatom artėjantį autobusiuką. Jis sustoti negali, nes turbūt užgestų variklis, bet pristabdo ir mes įšokame vidun pro tą vietą, kur kadaise buvo durys, atsisėdam ant kreivų apsilaupiusių sėdynių, o po dešimties minučių tenka tuo pačiu būdu jį palikti. Nuvažiuodamas vairuotojas mosteli ranka, rodydamas kryptį ir mes liekame klaidžioti vieni karštyje, vidurdienyje, eidami ochra spalvos kalnu link dviejų aukštų ir grakščių, lyg išstypusios manekenės su vešliomis šukuosenomis, palmių tolumoje. Peizažas primena Biblijos vaikams piešinukus.

Krioklys gal būtų gražus, jei jame bėgtų, o ne lašėtų vanduo, bet gamta aplink didinga, iš vienos pusės kalnas, iš kitos - kopa, kalnas smėlio, dykumos miražas, karštis paduose, nes takas baigiasi ir kalną reikia įveikti. Ir tas jausmas, kad esi vienintelis žmogus žemėje, šiek tiek pasimetęs, šiek tiek einantis apgraibom, tai lipantis į kalną, tai čiuožiantis žemyn, išbaidantis perinčias žuvėdras, esantis pakrantėje toks pat taškelis kaip ir jos. Nusimeti drabužius ir brendi į vandenyną, į kurią pusę bežiūrėtum – nei vieno žmogaus, tik žuvėdros. Ir galvoji, turbūt nėra likę tiek daug vietų žemėje, kur būtum vienas vienutėlis, smagiai pasiklydęs svetimame pasaulyje. Ir galvoji, kad kelionėse reikia ne tik atrasti, bet ir pasimesti, nusivaryti nuo kojų, įsileisti šiek tiek abejonių, šiek tiek baimės, kad pajustum savo laikinumą ir pasaulio amžinybę. Kad sužinotum, jog smėlyje gyvenantys skorpionai ir gyvatės yra tikrieji šių vietų šeimininkai, o tu tik užklydėlis, atsargus keliautojas, tik smalsuolis, norintis pamaitinti sielą naujomis spalvomis ir skoniais.

Mūsų saviraiška, mūsų problemos, mūsų statusai ir kūrybiniai ieškojimai, juk niekas neturi jokios reikšmės, žvelgiant iš evoliucijos taško, sako sūnus, kelionėje skaitantis Y.N Harari knygą “Homo Sapiens”. Tikrai neturi, sutinku. Žiūrėk, vietiniai sau net tokio klausimo neužduoda, jiems svarbu šiandien išmaitinti šeimą, šiandien sužaisti šachmatų partiją, pramankštinti arklį, surūkyti suktinę, išgerti mėtų arbatos, paglostyti šunį, pagauti žuvį, pajuokauti.


Kai po tų kelių dienų rojuje grįžtam į Essaouirą, o vėliau į Marakešą, deruosi turguje, juokauju su vietiniais net ir suprasdama, jog jie nori apgauti, bet skamba muzika, sklendžia šypsenos, užkaičiama arbatos ir žmonės nebeatrodo svetimi, tas pasaulis nebeatrodo bauginantis, jis lieka tik šiek tiek per ryškus, pernelyg egzotiškas, pernelyg nutviekstas ryškios šviesos ir tamsių šešėlių. Jį kažkodėl norisi palyginti su apelsinu, kurį tik pralupus supranti, kad jis ne tik ryškus ir gražus, bet ir sultingas, saldus ir kvepiantis, jo norisi vėl ir vėl, nes tirštos sultys maitina ir svaigina.


Grįžus į Marakešą, mieliau likčiau hostelyje, nebenoriu į miestą, į purvą, į minią, nenoriu veltis į tuos garsus ir kratyti galvą kilimų pardavėjams, tatuiruočių piešėjoms, blynų kepėjams ir gyvačių kerėtojams, todėl Jemaa el Fnaa aikštę stengiamės kuo greičiau palikti, kad išsaugoti tą apelsino švytėjimą, kad tos ryškios, saldžios įspūdžių sultys mane maitintų dar ne vieną dieną, savaitę, mėnesį ir kad aš, lyg tas pasakų sekėjas Marakešo aikštėje, dar ilgai turėčiau ką pasakoti iš šios kelionės.
Pusryčiai Sans stress užeigėlėje


3 komentarai: