2015 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Neleisiu sūnaus kariauti

Žinau, kad už šiuos žodžiu būsiu tuoj užpulta visų ultra ir pseudo patriotų (nes tikrieji patriotai nepuldinėja tautiečių). Bet išklausykite mane. Šalia patriotiškumo, kiekvienos moters viduje dega ir “trikštugeriausiosavovaikui” mygtukas.

Kad ir kaip myliu Lietuvą, kad ir suprantu, jog iškilus grėsmei reikia ją ginti, bet man mieliau kai mano berniukai žaidžia netikrą karą netikrais šautuvais. Aš suprantu kam reikalinga armija. Suprantu ir tai, kad daugelyje šalių atlikti tarnybą armijoje laikoma gero tono ženklu.


Bet netikiu lietuviška armija ir taškas. Netikiu visa ta paskubomis sugalvota šauktinių sistema. Nes valstybė savo staigiomis ir neapgalvotomis reformomis per dvidešimt metų pridarė tiek liapsusų, kad jai mano pasitikėjimą atgauti jau bus labai sunku. Per daugelį metų pamatėme, kad jai "neperlabiausiai" rūpi darželinukai, moksleiviai, ligoniai, pensininkai, nusikaltėlių aukos, net ir verslininkai, kurių mokesčius ji įsigudrina kasmet vis pakoreguoti, taip sugriaunant visus verslo planus. Kodėl staiga jiems turi rūpėti šauktiniai?


Pažiūrėkit, kaip atrodo internetų portalai šiandien, kiek ten įvairiausių nuomonių, kaip pjudomi žmonės vieni su kitais ir komentaruose vyksta ne diskusija, bet atvira kova. Jei technologijos būtų dar labiau pažengusios, ten jau dabar skraidytų ietys, besitaikant į kitaip mąstančius. Kas gali užtikrinti, kad lietuviškoje armijoje nebus nieko panašaus? Kad nebus patyčių, nebus skausmo, nebus kvailo galios demonstravimo, nebus kitokių niekinimo. Kad nekentės jautresnės meniškos sielos, nedrąsūs ar kitokių pakraipų ir tautybių žmonės. Mano karta dar prisimena klasiokų išleistuves į tarybinę armiją, motinų raudas, mylimųjų ašaras, šauktinio pasimetimą. Aišku, tada buvo kur kas baisiau, nes net neįsivaizdavai kur papulsi. Tikrai nežinojai, kuris grįš gyvas ir sveikas, o kuris - tik gyvas, bet suluošintas visam gyvenimui. Toks jau nebekartoja savo sūnui, kad tai vyriškumo mokykla.


Nieko nežinau kaip dabar atrodo lietuviška armija. Esu linkusi manyti, kad tokių baisumų ir diedovščinų nebepatiria nei vienas kareivis. Bet savo piliečių negerbiančioje valstybėje sunku tikėti, kad armijoje klesti mandagumo kultas ir kad “ačiū prašom atsiprašau” nors retkarčiais išsprūs iš karininkų lūpų. Kad gaunamų lėšų užteks už tvoros likusiai šeimai išmaitinti. Kad tikrai bus išsaugota darbo vieta ir vaikui bus užtikrinta vieta darželyje. Kad laisvalaikį kiekvienas galės skirti savo pomėgiams, tobulėjimui, sportui. Kad pakankamai dažnai galės aplankyti artimuosius. Kad visi tie devyni mėnesiai nebus tik laiko švaistymas, nes nuolat ko nors trūks, kažkas strigs, vėl keisis planai.


O labiausiai man nepatiko skubotumas. Visas šitas šauktinių skelbimas paremtas daugiau emocijomis, nei procedūromis. Suprantu, kad priešas nelaukia. Jis kikena iš mūsų sujudimo ir protingai išnaudos jį savo interesams. Jam svarbiausia – kad mes patys susipyktume ir išsipjautume. Ir kad pasitikėjimas valstybe dar labiau sumažėtų. Sutikite, kad ir įstatymas, ir procedūras numatantys norminiai aktai - viskas buvo suregzta paskubomis, neįsigilinus, neapsvarsčius visų už ir prieš, neapgalvojus, nepasitarus. Būtų galima pasiremti kitų šalių patirtimi, bet ne, mūsų valdininkai ir politikai labai originalūs ir daro originalias klaidas, kurių jau niekas nebemoka atitaisyti. Ir dabar nesuprantu kam šaukti 37 tūkstančius vietoj reikalingų 2000. Kam skelbti visus sąrašus internete - juk egzistuoja daugybė būdų kaip sužinoti tai koduotose sistemose. Kam šitiek tūkstančių jaunuolių pakabinti kuriam laikui nežinioje. Ir ne tik jaunuolių – jaunų vyrų, kurie turi šeimas, verslus ir moka mokesčius. Kas atrinks tuos, kuriems prisistatyti su terbele reikia jau po dviejų mėnesių? Ar jums neatrodo, kad jie juk žmonės, jie turi įsipareigojimų, planų, sutarčių, kurias čia pat reiks kažkaip keisti, darbuotojų, kuriuos reiks atleisti ar vaikų, kuriuos reiks kažkam palikti. Vienos mano draugės sūnus jau turi bilietus išvykti pusmečiui atlikti praktikos į užjūrius, dėl kurios vietos kovojo metus laiko. Kitos sūnus buvo pasiruošęs stoti į magistrantūrą. Pas trečią jauną vyrą – jau klientų eilė išsirikiavusi iki pat Kalėdų, ketvirto laukia pirmosios personalinės parodos atidarymas. O penktajam rudenį turi gimti pirmagimis ir jau buvo sutarta su žmona, kad jis eis tėvystės atostogų, o ji galės toliau dirbti banke. Kas bus su jais? Ką jiems patarsite? Ar kam nors įdomus jų likimas? Manote, kad jie dėl to labiau pamils tėvynę? Klystate. Grąsinimais niekada nepriversi žmogaus mylėti, nes tai visai kitos kilmės jausmas. Grąsinate baudžiamąja atsakomybe? Už ką? Už tai, kad žmogus tiesiog tvarkosi savo gyvenimą kaip išmano ir planuoja savo veiksmus kiek daugiau nei dviem mėnesiais į priekį. Ar tikrai jie visi ištižę lepšiai? Tėvynės priešai?

Ar pagalvojote, kiek jų dabar, radę savo pavardęs, išvažiuos į užsienį. O tie, kurie planavo po mokslų svetur grįžti, dar metams kitiems susiturės? Kas iš to Lietuvai? Nežinau.

Na gerai, ką siūlai, - klausiu pati savęs. Visų pirma – aiškesnių taisyklių. Visų antrą – laiko, kad žmonės galėtų įterpti armiją į artimosios ateities planus. Trečia – lankstesnio požiūrio. Jei jau reikėjo tą armiją formuoti taip greitai, tai gal buvo galima organizuoti mėnesio, kelių pratybas, o teoriją dėstyti vakarais. Ketvirta – pasitikėjimo valstybe, kuri po dviejų mėnesių gali vėl ką nors naujo sugalvoti.    

10 komentarų:

  1. Valstybė – tai mes. Turbūt daug iš skaitančių galėtų pasakyti, kad nepasitiki savo valstybe. O jie pasitiki savo šeimos nariais? Savo kaimynais? Savo kvartalo, miesto gyventojais?

    O savimi?

    Ką jie daro, kad būtų galima labiau pasitikėti? Kiek gerai atlieka savo darbą? O dėl valstybės – imkime kad ir rinkimus. Kiek domisi ir žino, ką veikia tie, už kuriuos jie balsavo? Ir kiek supranta, kad dabartinį gyvenimą lemia ne tiek dabartinės valdžios, kiek ankstesnės priimti sprendimai? Rinkimai irgi darbas. Ir gauname tai, ką užsidirbame.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gerb. Lina, ne "armija", o kariuomenė. Lietuvos kariuomenė. "Armiją", dėkui to meto Lietuvos lyderiams, išvijom jau senokai. Būtų šaunu, jei pataisytumėte įraše. Būtent toji "armija" ir visos su ana suplėkusia sistema susijusios asociacijos ir jautrina čia visus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Miela Lina, tikėjausi, kad esate išmintingesnė, įžvalgesnė ir giliau valstybingumą suvokianti moteriškė, nei apie jus liudija šis visuotinai paviešintas pareiškimas. Juo demonstruojate, kad esate neįsigilinusi į esminius dalykus: kariuomenę "painiojate" su "armija", "kariauti" su -- "tarnauti". Juk niekas kol kas, ačiū Dievui, nešaukia kariauti, o tik tarnauti. Gaila, kad jūsų Lietuvos vaizdelis "užstrigęs" ir tapatinamas sukorumpuoto Uspaskicho ir jo klikos poelgiais, su ekssovietikais, kurie jau nueina nuo įtaką darančios arenos, su piktais delfių komentuotojais, su vograujančiais treninguočiais, piktomis mokytojomis ir t. t. Taip, tokių elementų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra, tačiau pamatykite: į visas gyvenimo sritis atėjo ar dar ateina tikrai ne pseudopatriotiškai nusiteikusių trisdešimtmečių karta. Pakeliavę po pasaulį, pasistažavę, baigę solidžius mokslus, jie dirba Lietuvoje. O menininkai? Negi nieko pozityvaus nematote? Ar matėte bent tris šio sezono Lietuvos teatrų pastatymus, ar lankėtės NDG, V. Kasiulio muziejuje, Operoje? Pagaliau - ar pasivaikščiojote po atnaujintą Bernardinų sodą? Taigi -- tikras gėris. Net ir švietimo sistema, mokytojai, kuriems turėjau ir vis dar turiu priekaištų dėl profesionalumo ir aukštesnio lygio pedagogikos, ir tie jau pažengę (tai matau, stebėdamas sėkmingai Vilniaus licėjuje besimokantį sūnų). Labai apmaudu, kad, būdama Berlyne, siunčiate tokias negatyvias messages ir niekinate šalį, nerodydama pati pastangų ją keisti ir gerinti. Draugiškai ir kolegiškai, Valdas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mielas Valdai, visada gyniau ir ginsiu žmogaus teises ir laisves. Loterijos žaidimas su jaunų vyrų likimais tam prieštarauja. Viena ponia Lietuvoje užsimanė kariuomenės, keli valdininkai paskubom sukurpė planą su visiškai neaiškiomis taisyklėmis ir štai, po kelių mėnesių, dalis jaunų vyrų, kurie gal nėra nei ištižėliai, nei lepšiai, turi mesti įpusėtus planus, vaikus, verslus, mokslus ir dalyvauti kareivėlių žaidime. Dovanok, bet visas tas loterijos principas šiek tiek primena Aušvicą.. ir dar iš karto tie gąsdinimai.. Negi normali valstybė negali iš anksto nustatyti tvarkos, iš anksto pasakyti kokią jaunuolių grupę tai palies, duoti bent metus laiko susiplanuoti, susidėlioti, pasiruošti? Juks pats rašei, kad kviečiami tarnauti, o ne kariauti, kam tada tokia beprotiška skuba.. Ant Lietuvos nevarau,tik išreiškiau savo nuomone aktualiu klausimu. Ir mano mintys nieko bendro su teatrų ar parkų lankymu Lietuvoje neturi…

      Panaikinti
    2. Lina, apmaudu, kad tarnystę savo kraštui prilyginate loterijai ir juo labiau Aušvicui. Bet leidžiu turėti ir tokią antivalstybišką nuomonę:)). Labai tikiuosi, kad radikaliai skirtingos mūsų nuomonės išlaikys kolegišką bendravimo atmosferą. Gražių dienų:). V.

      Panaikinti
    3. Valdai, ne aš sugalvojau žodį loterija. Valdininkai pasakė, kad būtent atsitiktine tvarka kompiuteris sudarė šių metų šauktinių sąrašą.. Ar tai neskamba panašiai kaip loterija? manau, kad antivalstybiškas toks veiksmas, o ne mano nuomonė.

      Panaikinti
  4. Lina, labai Jus suprantu ir net galečiau pasirašyti, po Jūsu mintimis, bet... Manau, kad mes gyvename netobulame pasaulyje, griežtame, vyriškam... Kas mums, moterims, atrodo savaime suprantama ir prigimtinai teisinga, vyrai supranta savotiškai, t.y. Kitaip. Manau, mes turime leisti jiems būti - vyrais, kitokiais, griežtais, neteisingais. Ir taip deklaruoti samo moteriškumą. Na, tegu užsikasa jie tais savo apkasais ir pistoletais, kuriuos jie vadina patriotizmu. Matau, kad jiems to reikia, kaip oro, kaip savo vyriškumo patvirtinim. O jeigu reikia jiems, tai turbūt reikia ir moterims, nes tik jie suteikia galimybę mums pasijusti tokiomis, kai patys jaučiasi savimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurate, bet kad jiems nereikia. Niekam nereikia. Kažkas sumanė pažaisti kariuomenę ir surengti loteriją su mūsų vaikų likimais. Neperspėję, nedavę laiko pasiruošt. Negerbdami ir nelaikydami jų žmonėmis.

      Panaikinti
  5. Lina, jei Europa neturės normalios kariuomenės, mūsų gana greitai laukia tokie vaizdeliai:
    https://youtu.be/F0pyS_zNMlM

    AtsakytiPanaikinti